Su savo vyru susipažinau praėjus keleriems metams po mokyklos, jau studijuodama. Po paskaitų dirbau padavėja, o mano būsimasis vyras tame pačiame restorane buvo barmenas. Iš pradžių jis man visai nepatiko, nepatraukė akies, bet jis man rodė labai daug dėmesio, ir galiausiai sutikau nueiti su juo arbatos.
Susitikinėjom šitaip beveik metus, pripratau jau prie jo, pradėjau įsimylėti. Niekada iki tol nebuvau turėjus jokių rimtų santykių, viskas buvo nauja. Džiaugiausi tik, kad su tom naujovėm nepaminu nieko, ko buvo tėvai išmokę — pažiūros dėl gyvenimo kartu nepakito. Buvom ir savaitgaliui į kaimą išvažiavę, bet tas nieko nepakeitė, savo įsitikinimus paaiškinau ir jam, sutiko, suprato. Neilgai trukus pasipiršo.
Susituokėm bažnyčioje, kurią lankiau nuo vaikystės, visa šeima sveikino ir džiaugėsi.
Pirmas mėnuo gyvenant kartu buvo ne visai „medaus“. Buvo labai sunku prisitaikyti prie daugelio dalykų. Tikrai stengiausi, bet jis mažai kalbėjo, niekuo nepadėjo buityje ir net nelabai džiaugdavosi, kai ką skanaus pagamindavau. Iš esmės, tiesiog nuolat atrodė kažkoks niūrus.
Antrą mėnesį pastebėjau, kad jis keistai elgiasi. Tarkim, vakare pasakydavo, kad draugas važiuoja pro šalį, tai jis išlįs į kiemą pašnekėt su juo porą minučių. Bet grįždavo tik po kelių valandų. Kartais tiesiog sėsdavo į mašiną ir, nesakęs kur, išvažiuodavo. Grįžęs irgi neaiškindavo, kur buvo. Iš darbo išeidavo anksčiau, o pareiti namo vėluodavo.
Ir reakcijos buvo kažkokios neadekvačios: kad ir kaip stengdavausi draugauti, pirmoj dienos pusėj jis visai nekalbėdavo, o vakare, kai jau pasiduodavau ir „nusispjaudavau“, staiga pasidarydavo linksmas ir draugiškas. Aišku, po to, kai grįždavo iš pasimatymo su draugais.
Iš pradžių galvojau, gal geria, bet jokio alkoholio kvapo niekad nesijautė. Net buvau prisigalvojusi, kad gal turi meilužę, bet… Taip anksti santuokos pradžioje? Kodėl? Kam tada išvis būtų reikėję tuoktis? Atrodė neįmanoma. Bet gyventi taip visai nežinioj irgi buvo labai sunku.
Viskas paaiškėjo labai bjauriu būdu. Vieną dieną einant iš darbo man suskambo telefonas — nežinomas numeris. Atsiliepus kažkoks vyras pradėjo berti grasinimus, kurių esmė — jei nenoriu, kad mano vyrui kurią dieną sulaužytų visus kaulus, jau geriau tegu jis atiduoda skolą. Iš konteksto supratau, kad kalbama apie narkotikus. Grįžusi namo, patikrinau visus vyro daiktus. Nenoriu viešai smulkiai skelbti, ką radau, bet įrodymų man užteko.
Po tos dienos su vyru sekė daugybė pokalbių. Praėjus šokui ir pykčiui, susiradau turbūt visą įmanomą informaciją apie priklausomybę nuo narkotikų. Siūliau — ir vis dar nuolat siūlau — jam įvairius gydymosi būdus. Tačiau tam pirmiausia reikia noro. Noro, kurio mano vyras neturi.
Ir ką daryti dabar? Esu įstrigusi. Gydytis jis nenori, o skirtis negaliu. „Ir ligoje, ir sveikatoje“ — priklausomybė ir yra liga, tai — ne priežastis jį palikti.
Bet gyventi žinant apie ją, matant vyro neadekvatų elgesį ir stengiantis nepastebėti, kai iš namų dingsta pinigai... Labai sunku. Kaskart bažnyčioje meldžiu jam sveikatos ir sau kantrybės ištverti.