Pirmą kartą tekėjau neįtikėtinai jauna, iš karto beveik po mokyklos, nors nei laukiausi, nei kas spaudė. Su vyru susipažinome klube (jau daug ką pasako) ir labai aistringai draugavome: jeigu meilūs – tai iki saldumo, perkam vienodus marškinėlius, jeigu pykstamės – tai mėtau lėkštes, jeigu kuris be nuotaikos – tada geriam vyną, o šiaip visą laiką kažkur eidavom pašokti, išgerti.
Vieną tokį pasitūsinimų vakarą ir sugalvojome, kad reik susituokt. Nežinau, kas jam susišvietė, kad pasiūlė ir nežinau, kas man, bet sutikau. Ta pirmų įsimylėjimų romantika, kai atrodo, kad net jei kitas žmogų užmuštų, ir tai liktum su juo. Abu nebuvome labai blaivūs, bet labai linksmi — visiems aplink „baliavojusiems“ puolėm skelbti, o jie džiūgauti ir t.t.
Kas nedžiūgavo, tai aišku, mano tėvai. Labai pykomės, jie sakė neremsiantys tokios „bepročių akcijos“. Ir buvo teisūs. Bet mes su draugu, iš to noro protestuoti ir pykčio, kad niekas nepalaiko (tiesiog neturėjome patys savo pinigų), nutarėme, kad prašmatnių vestuvių nereikia. Tradicinių – irgi ne, viskas bus „crazy“.
Bernvakarį ir mergvakarį šventėme kartu — su draugais susirinkome vieno iš jų bute. Gėrėm kokteilius, lošėm pokerį. Gal skamba neprastai, bet buvom su klubiniais rūbais, kurių su kiekvienu kokteiliu vis mažėjo… Ryte jau visos mano draugės buvo susiporavusios su visais jo draugais.
Gėlių atsisakėm, maisto atsisakėm. Išsinuomojom vieną vestuvėms neskirtą ir nepritaikytą salę (prie pažįstamo klubo savininko patalpų), nupirkom užkandžių ir patys pritepėm sumuštinių ir svarbiausia – pasirūpinom šampanu.
Dėžė prie rotušės, trys šventės vietoj, viena tėvams ir t.t. Vargšai mano tėvai. Kai mama susitaikė su mintimi, kad tikrai išteku (taip anksti, už tokio… įdomaus žmogaus), padovanojo man didelius pinigus vestuvinei suknelei įsigyti.
Čia irgi nutariau būti netradicinė ir nusipirkau firminę juodą suknelę už kokius tuo metu dar 200 litų, o už likusius pinigus pripirkom į balių daugiau gėrimų ir užmokėjom draugui, kad truputį pafotografuotų. Kodėl suknelė juoda? Nes svarbiausia buvo, kad viskas vyktų netradiciškai!
Rotušėje atsisakėme visų maršų, muzikos, mokamų fotografijų, suvenyrinių monetų, varpo skambinimo – visiškai visko. Atrodėm, kaip į pagrabą susirinkę. Aš – juoda, jaunikis — su „Jack Daniels“marškinėliais.
Pačios šventės nenoriu atsiminti, o beveik ir neatsimenu. Krūva klasiokų ir kitų – „iokų“, muzika, gėrimai. Viskas kaip eilinį vakarą klube, tik tam dar iššvaisčiau mamos dovanotus, tiktai suknelei skirtus pinigus.
Nesiplėtosiu, tik pasakysiu, kad tokiu principu vyko ir vedybinis gyvenimas, kuris truko maždaug pusantrų metų. Normaliems santykiams tai būtų „tik“, o mano santuokoje tai buvo „net“.
Todėl tikrų vestuvių aš neturėjau. O svajojau vaikystėj, kaip ir visos mergaitės. Kai neseniai tekėjau antrą kartą, kai tekėjau už savo žmogaus, norėjau viską padaryti kaip pridera. Tuokėmės ne rotušėje, o gamtoje, vestuvių šventės vietoje, po specialiai tam sukonstruota arka.
Dalyvavo ir draugai, ir šeimų nariai. Šventė truko dvi dienas, ir viskas kainavo… ojojoj, geriau apie tai negalvoti.
Bet pirmiausia, ką nusipirkau, tai suknelė. Kaip ir priklauso: balta, ilga, pūsta. Pirmų vestuvių, juodą ir trumpą, išmečiau.
Suprantu visas, kurios pirmą kartą tekėjo gražiai, nieko iš to neišėjo, ir dabar bijo rizikuoti. Bet aš taip gėdijuosi pirmų vestuvių prisiminimų, jos buvo tokios prastos ir juokingos, na, net ne vestuvės, kad jeigu tik yra galimybė kitaip…
Džiaugiuosi radusi artimą žmogų, noriu ta laime garsiai pasidalinti! Ir visai ne gėda, kad vestuvės buvo princesiškos.
