„Kam gi rašyti apie tokį išgyvenimą?“ – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. Ogi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėti psichuškėj, negu tarp žmonių, atsitiktinai apklaustų „Akropolyje“.
Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami, kaimyno svainio sūnaus draugė ar panašiai, pasirinkimas priklauso tik nuo jūsų, tad vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.
Šiame įraše aprašysiu savo patirtį besigydant psichiatrijos ligoninėje ir bandant atsistoti ant kojų gyvenime po psichuškės.
Pirmiausia, priėmimas. Aš nežinau, kaip veikia priėmimas į normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant į kokią daboklę – tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką, kurią turi su savimi.
Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius, kokius turi su savimi, kad nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pabarabanu, nes išties būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų, kurių pririjai prieš čia atvykdamas.
Tada tave paguldo į kokį nors skyrių. Tąkart pasisekė pakliūti pas sąlyginai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą, kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi. Vienoje palatoje dažniausiai guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūti į palatą, kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas.
Žodžiu, tave lydintys žmonės greitai išvažiuoja, ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.
Mano psichiatro pavardė man pasirodė gana juokinga, tad tik įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėte būti „Internas“?“ Daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up'o open mic'e supratau, jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau normaliai.
Vis dėlto jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys, neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.
Pirmas apsilankymas pas gydytoją užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau: „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms...“ ir tada pyškini viską, ką žinai apie save.
Aišku, ties penkioliktais šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai, ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošiesi miegot ir t.t. Aišku, daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“...
Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko patyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau čia ne pirmą kartą, jo vardas Povilas (vardas pakeistas).
Išties, psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėlė, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku, dar ilgas koridorius, nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio, ir dar keletas nespalvotų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.
Kertinė frazė, kurią išgirdau iš Povilo: „Ir durnyne galima padurniuot, tiktai sveiko proto ribose.“ Štai taip. Ši jo sentencija įstrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didis filosofijos mėgėjas, atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.
Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau: „Štai čia mano gyvenimas.“ Net nenumaniau, kiek iš tikro žmonių būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje. Daugelis iš jų turbūt ir kokias lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.
Pirmą dieną visi gauna quetiapine'o, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį, kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi mikliai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto.
Vis dėlto atsikėlęs ryte jautiesi lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius, nelabai gerai ir orientuojiesi aplinkoje. Tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir nemeluodamas galiu pasakyti, jog nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas nusilpau ir trenkiau galva į durų rankeną, kas yra labai nemažas atsitiktinumas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.
Iš karto po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Tai dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.
Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet, kai įsijungia šviesos, tai yra, apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek susitvarkyti vietą, kurioje voliojaisi, dar išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti.
Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo dalyvauti kokiuose nors užsiėmimuose (pasivaikščiojimas lauke, muzikos terapija, AA susirinkimas, piešimo terapija ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.
Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gana dietinį maistą, kas yra gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyti. Taip pat rijom ir vaistus – kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir likus valandai iki miego gaudavome savo vaistų dozę.
Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (vardas daugmaž pakeistas) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo, jog sukuosi pats cigaretes, ir paklausė, ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas, kurį atsimenu iš stacionaro.
Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai reiškia, jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis, kuris gyvenime užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais, taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes turėjome keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai.
Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą, kur stovėjo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai „Uno“. Kartais žaisdavome ir „Djenga“. Įsivaizduokite, kaip komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gėrimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome viso rato, nors žaisdavome vos keturiese.
Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldė merginą vardu Jurgita (vardas pakeistas). Taigi mes su ja taip ir prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.
Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta, kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek.
Aš nematau gėdos, kad žmonės ieško pagalbos. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų – tai yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.
