Kol vieną dieną neužtikau jų susirašinėjimo telefone. Vyras, kurį aš mylėjau, kitai moteriai rašė: „Esu pasirengęs bet kam, kad tik būčiau su tavim“. Ar dar reikia sakyti, kad amo netekau? Ta žinutė mane tiesiog paralyžiavo.
„Nors tau 39 metai, tu juk daug gražesnė už ją!“ – vienbalsiai guodė draugės, kai parodžiau jo mylimosios nuotrauką socialiniame tinkle.
„Tu juk jam pagimdei du vaikus“, – stebėjosi jos. „Tu juk taip gerai gamini“, – vardijo ir kitas dorybes, kurias, jų manymu, turėjo vertinti vyras. „Ar jis aklas?“ – klausė suglumusios.
Gal tai buvo kiek perdėta, tačiau suprantu, kad visa tai draugės sakė iš širdies, norėdamos palaikyti mane.
Tačiau kad ir kokie tai būtų man po skyrybų likę lobiai, visa tai nepadėjo užpildyti atsiradusios vidinės tuštumos.
Jis išėjo iš namų, palikęs triukšmingas vakarienes su vaikais prie apskrito stalo, keliones automobiliu, kurioms mes taip mielai ruošdavomės, bendrus Kalėdų rytmečius, kai šypsodavomės vienas kitam, matydami, kaip džiaugiasi vaikai, išpakavę dovanas. Jis visa tai paaukojo vardan kitos moters, penkiolika metų jaunesnės už mane.
Niekada nepamiršiu tos lapkričio šeštadienio popietės, kai vaikus išsiuntėme pas tėvus ir susėdome atvirai pasikalbėti. Man atrodė, kad dar galime viską sutvarkyti. Klydau – viskas baigėsi.
Jis atsiduso ir nežiūrėdamas man į akis pasakė: „Patyriau tai, ko niekada nebuvau patyręs. Ir nebegaliu gyventi kaip anksčiau.“
Ir išėjo. Nutirpo rankos ir kojos. Visa drebėjau. Atrodė, žemė po manim prasivėrė. Atvirai – tuomet norėjau mirti.
Nežinau, kiek valandų praleidau ant žemės, spoksodama į lubas.
Po to prisileidau vonią vandens, atsiguliau ir atidžiai apžiūrėjau savo pilvą, ištampytą dviejų sunkių nėštumų.
Žinoma, 24-erių metų moters kūnas atrodo labiau gundantis ir geidžiamas, nei 39-erių. Ar viskas tik dėl mano išvaizdos?
O gal jam skyriau per mažai dėmesio? Gal kartais būdavau pavargusi ir irzli? O gal ne visada namuose būdavau pasitempusi, apsirengusi bet ką, bet kaip susišukavusi?
O gal nebuvau įdomi nei lovoje, nei bendraudama? Jis grįždavo po darbo, įtemptų komandiruočių, ir jį pasitikdavo triukšmingi vaikai, kurie beveik niekada nesuteikė mums galimybės pabūti vieniems.
Man reikėjo pasirūpinti, kad liktų laiko mums vieniems.
Kitus keturis mėnesius praleidau nesibaigiančiuose rūpesčiuose: namo pardavimas, dokumentų tvarkymas, naujo būsto paieškos.
Tačiau visa tai nebuvo niekis palyginti su skausmu, kurį patyriau sužinojusi apie tai, kad praėjus vos porai savaičių po mūsų skyrybų jis pasipiršo.
Nuo tada ji kartu su juo atvažiuodavo pasiimti vaikų savaitgaliui.
Negalėjau nelyginti mūsų ir neieškoti, ką ji turi tokio, ko neturiu aš? Tai labai vargino ir sekino – dabar net prisiminti nenoriu, tačiau ir toliau atkakliai ieškojau savo klaidų ir kaltės.
Kol vieną dieną bendras mūsų draugas ištarė frazę, kuri viską apvertė. Jis pasakė: „Nesvarbu, ką daro antroji pusė – tai tik jo pasirinkimas, tai niekaip nesusiję su tavimi asmeniškai ar tuo, ką galėjai ar negalėjai padaryti“. Ši frazė nuskambėjo tuo metu, kai man jos labiausiai reikėjo.
Po mėnesius trukusių begalinių palyginimų ir savęs kaltinimo, bejėgiškumo jausmas ėmė nykti. Vėl ir vėl grįždavau prie šių žodžių, pamažu suvokdama jų prasmę.
Tai, kad jis mane metė, visiškai nesusiję su tuo, kas aš buvau ar nebuvau. Net jei įsivaizduotume tobulą moterį, kurios įvaizdį atitikčiau 200 procentų, mūsų santuokos rezultatas galėjo likti visiškai toks pat.
Aš nesu atsakinga už kito žmogaus pasirinkimus.
Aš realus žmogus, ne antžmogis, ir turiu teisę būti blogos nuotaikos, būti pavargusi ar jaustis nesaugi ir prašyti pagalbos. Aš pripažinau savo pačios netobulumą ir su juo susitaikiau. Tai buvo posūkis, po kurio kiekvieną dieną ėmiau jaustis vis geriau ir tvirčiau.
Taip, mane vis dar užklumpa savigaila ar bejėgiškumo jausmas, tačiau giliai širdyje žinau, kad kaltės jausmas manęs jau niekada neužvaldys.
Skausmas, kurį teko patirti, atvėrė ir užaugino kitą mano pusę: tą, kuri nebepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo ar nuomonės. Ir tai suteikia man stiprybės tęsti gyvenimo kelionę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
