Su vyru santuokoje nugyvenome 30 metų. Užauginome ir išleidome vaikus, prižiūrėjome anūkus ir abudu kartu laimingi jau laukėme užtarnauto poilsio į pensiją.
Tačiau vieną eilinę savaitės dieną vyras grįžo namo susikrimtęs, sutrikęs, buvo nekalbus. Paklausus, kas nutiko, jis nieko neslėpdamas atsakė: „Įsimylėjau kitą moterį, noriu išeiti pas ją gyventi.“
Man tai buvo skaudžiausia žinia, savo svoriu prislėgusi turbūt labiau nei artimojo netektis. Vienu metu netgi galvojau, kad geriau jau būtų miręs. Tuomet aš verkčiau ir gedėčiau, bet širdis plyštų mažiau nei dabar, žinant, kad jis gyvena su kita moterimi.
Nereikia ir sakyti, kad skyrybų periodas buvo juodžiausias mano gyvenime. Tik tai išgyvenę žmonės supras, ką tenka ištverti paliktam ir išduotam. Vizitai pas psichologus, antidepresantai, alkoholis, gausybė kitų sveikatos sutrikimų, darbo praradimas...
Buvau visiškai palūžusi ir sugniuždyta. Dienų dienas lindėjau namuose net neketindama keltis iš lovos, valgyti ar susišukuoti.
Susigyventi su tuo vargšės paliktosios vaidmeniu užtruko ilgai. Apie trejus metus. Padėjo vaikai ir artimieji. Turėjo praeiti trys šalčio ir vienatvės kupinos žiemos ir vasaros, kol pagaliau pamažu pradėjau vėl matyti gyvenimo spalvas.
Vėl pradėjau domėtis pasauliu, draugais, anūkais, vaikais, savimi. Vaikų padedama susiradau darbą, įsigijau naujų drabužių (nes netekau daug svorio), pakeičiau šukuoseną. Veidrodyje į mane žiūrėjo nauja moteris, kuriai nebereikėjo jos sutuoktinio vien tam, kad ji norėtų gyventi.
Dar po metų nusprendžiau galutinai ištrinti savo vyrą iš gyvenimo ir per vaikus susiradusi jo numerį (nes buvau ištrynusi, kad neskambinėčiau silpnumo akimirką) paskambinau jam pasakyti, kad noriu oficialių skyrybų. Juk jau penktus metus gyvenam atskirai – pats metas pasidalinti turtą ir eiti savais keliais.
Susitarėme susitikti mūsų bendruose namuose ir aptarti skyrybų klausimus. Susitikimui ruošiausi iki smulkmenų. Išdailinau namus, nusipirkau naujų pagalvėlių, pakeičiau užuolaidas, paveikslus, kilimus, perstumdžiau ar pakeičiau kai kuriuos baldus. Susikūriau sau naują jaukų lizdelį, kuriame jau buvau nusiteikusi gyventi viena.
Pasipuošiau ir pati.
Mūsų su sutuoktiniu susitikimas po daugelio metų priminė senų bičiulių jubiliejų. Vyras įžengė su gėlėmis, pakštelėjo man į lūpas. Aš buvau paruošusi vaišių stalą. Kalbėjome apie viską ir apie nieką. Apie orą, ką tuo metu rodė per televiziją, anūkus. Buvo taip gera ir jauku. Rodosi, kad tų metų atskirai kaip nebūta.
Jis sėdėjo savo fotelyje ir atsidusęs prisipažino, kaip gera būtų savo namuose, sėdėti prie savo stalo ir gerti kavą iš savo pamėgto puodelio.
Po to išlemeno, kad labai pasiilgo ne tik savo namų, bet ir manęs. Pradėjo suokti, kad padarė didžiausią klaidą gyvenime ir be manęs laimingas daugiau niekada nebus... Ir kad skirtis su manimi nenori.
Man net šiurpuliukai per kūną lakstė. Kūnas buvo pakibęs virš žemės ir tarsi suposi nematomose sūpuoklėse. Jis apkabino, pradėjo bučiuoti mane... „Dar neskubėkime, dar palaukime“, – sušnabždėjo man į ausį.
Sutikau nesiskirti ir palaukti. Bet ne todėl, kad jį mylėčiau. Todėl, kad noriu atkeršyti jo meilužei, su kuria jis mane apgaudinėjo.
Dabar jis atvažiuoja pas mane kone kasdien... Kelioms valandoms, bent pusvalandžiui, o kartais visam vakarui, iki paryčių. Einame į kavines, lyg paaugliai šnekučiuojamės automobilyje, nuo kalno stebėdami miesto panoramą. Tai mano saldus kerštas jai.
Kiti, aišku, palaikys mus kvailiais. Kas čia per nesąmonė, sakys. Juk jis vis tiek gyvena su kita moterimi. Tiesa, gyvena. Bet dabar aš esu savo vyro meilužė. Dabar su manimi jis apgaudinėja savo moterį. Labai įdomi patirtis atsidurti kitoje barikadų pusėje.
Nežinau, kur viskas nuves, ar mes susitaikysime, ar jis paliks ją, ar sugebėsiu jam atleisti. Ilgainiui šis slaptų pasimatymų žaidimas nusibos ir teks vis tiek apsispręsti, į kurią pusę sukti.
Bet kol kas man šis žaidimas labai patinka.
Mėgaujuosi kiekviena keršto akimirka ir tikiuosi, kad ji apie tai sužinos. Nes dabar ji vis dar mano, kad tai aš kvailelės vietoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
