Ši tema buvo plačiai aptarinėjama internete.
„Bendraukime“ skaitytojas Donatas taip pat panoro pasidalinti savo skaudžia asmenine istorija, kuri nutiko jo šeimos nariams dėl medikų abejingumo.
„Visai nesenai internete nuskambėjo nemalonus incidentas, į kurį pateko Donatos iš „Kelias į žvaigždes“ ir jos mažametės dukros patirties su mūsų medicinos sistema.
Medikai: kyšių neimtume, jei gautume 2200 eurų
Aš norėčiau papasakoti porą atvejų, kai man pačiam teko susidurti su medikų abejingumu artimųjų atžvilgiu. Tai nutiko prieš 10–15 metų, bet jie aktualūs ir šiais laikais.
Pirmas atvejis buvo, kada mano tėtį, vakare grįžusį iš darbo, ištiko priepuolis. Greitajai medicinos pagalbai neturėjau priekaištų, nes jie atvyko operatyviai ir suleidę reikiamų vaistų išvežė į ligoninės priėmimo skyrių.
Bet ten prasidėjo „cirkas“. Pirmiausia, buvo vasario mėnuo, temperatūra tikrai nelepinanti. Tėtį, vilkintį paprastais rūbais, koridoriuje paguldė ant neštuvų. Visi lakstė pro šalį, nors žmonių priimamajame nebuvo. Aš nesu kvailas žmogus ir žinau, kad medicinos įstaigos turi savo algoritmus, kam skirti pirmumo teisę, bet tada žmonių nebuvo.
Po maždaug valandos, praradęs kantrybę, tiesiai šviesiai paklausiau, kada bus apžiūrimas tėtis. Ir tada ten budėjusi moteris man, akivaizdžiai rodydama pinigų ženklą, pasakė, kad galima greičiau, galima ir lėčiau jį apžiūrėti.
Susiję straipsniai
Nežinau, ar tada pasielgiau labai gražiai, bet „išmušė saigikliai“ ir pakeltu balsu pradėjau jai sakyti, kad man nerodytų kažkokių ženklų, o dirbtų savo darbą.
Jai pradėjus atsikalbinėti, pareikalavau vyriausiojo ligoninės gydytojo kontaktų arba pagrasinau kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją su skundu.
Tai nebuvo kažkas labai įspūdingo, bet penkių minučių bėgyje tėtis buvo apžiūrėtas ir suteikta medicininė pagalba.
Antras atvejis susijęs su jau amžiną atilsį mano broliu. Kadangi mes gyvename mažame miestelyje, o brolis gyveno viename iš didžiųjų Lietuvos miestų, mums paskambino brolio bendradarbis ir pasakė, kad brolį ištiko epilepsijos priepuolis ir jis buvo išvežtas į ligoninę.
Greitai, su taksi, nuvykome į ligoninę. Brolis buvo atvežtas iš darbo, tad dėvėjo darbinius rūbus ir buvo išsitepęs. Negalvojo, kad teks į ligoninę važiuoti. Čia, žinoma, rašau su ironija.
Kai atvažiavome, jis priėmimo skyriuje gulėjo apie valandą. Norėjome pasidomėti, kokia jo būklė ir ar jis apžiūrėtas, bet tada mus „nužudė“ vienos iš darbuotojų komentaras: „Priveža čia visokių bomžų, nėra ramybės“.
Žmogus atvežtas iš statybų aikštelės, blaivus ir su visais dokumentais. Žinoma, tada labai stipriai kažko negalėjau ir nenorėjau sakyti. Norėčiau tikėti, kad tai moteriškei kažkada suveikė sąžinė ir ji pagalvojo, ko prikalbėjo.
Suprantu, kad medikai irgi tokie patys žmonės, bet duodami Hipokrato priesaiką jie pasiryžta gelbėti žmones. Kartais reikėtų įjungti žmogiškumą.
Grįžtant prie atvejo su Donata, nemanau, kad ji norėjo kažkokių privilegijų. Mano įsitikinimu, ji ligoninėje ieškojo ne tik pagalbos, bet ir žmogiškumo.