Baigiame išbarstyti tai, ką pasiekėme per visas kančias ir skausmus. Mūsų tauta po truputį byra, skyla morališkai. Mes po truputį išsivaikštom.
Negana to, nuvažiavę svetur dar ir dergiame savo šalį, visais būdais norime parodyti savo tautą tik iš blogosios pusės, vaizduojame savo šalį kai vietą, kur neįmanoma gyventi. Visais būdais norime įrodyti, kad ten, už jūrų, marių, žolė žalesnė ir dangus mėlynesnis.
Bet realybė kartais būna kitokia. Mes labai dažnai girdime, kaip ten emigrantai gerai gyvena, kaip jie gauna pasakiškus pinigus ir visi dirba specialistais. Tikrai? Toli gražu taip nėra. Nekalbėčiau taip, jeigu neturėčiau giminaičio, kuris Anglijoje gyveno beveik 40 metų.
To Lietuvoje nebuvo pastaruosius 15 metų: pernai gyventojų beveik nebemažėjo
Tiesa, jis neišvažiavo į užsienį dėl 5 litais didesnės algos. Giminaitis paspruko dar sovietmečiu – pabėgo iš prekinio laivo.
Šeima dėl to turėjo beprotiškai daug problemų su sovietinėmis saugumo tarnybomis, bet dabar ne apie tai.
Taigi, giminaičiui beprotiškai daug juoko keldavo visi tie anekdotai apie užsienyje mokamus kosminius pinigus, geras darbo vietas ir panašiai.
Ten rojaus nėra, atvažiavę nauji žmonės kartais net neturi jokių garantijų. Algos taip pat ne ką geresnės nei Lietuvoje, jei žiūrėtume žmonių pragyvenimo lygį.
Tikrai niekas emigrantų išskėstomis rankomis nelaukia. Ir darbai yra patys paprasčiausi, nes anglai juodų darbų nedirba. Taip, mūsų tauta yra vertinama už darbštumą, bet tik tiek. Kitas faktas, kurį reikia įsidėmėti, kad kol jūs savo akimis nepamatote, kaip gyvena jūsų artimasis, netikėkite apie jokias pasakas.
Vienas labai iškalbingas faktas, kai mano dėdė dirbo 5 žvaigždžių viešbutyje, pas jį ateidavo daug tautiečių – jaunų merginų ir vaikinų, kurie norėdavo nusifotografuoti viešbučio kambaryje, nes reikėdavo giminėms parodyti, kaip jie gerai gyvena.
Susiję straipsniai
O jų giminės visiems pasakodavo, koks mėšlas yra Lietuva, ir kaip jų vaikai ten „angluose“ gerai gyvena. Tik man kyla klausimas, jeigu taip gerai ten, tai kodėl daug kas grįžta ir nebenori užsienio akyse matyti?
Mano giminaitis pirmus 10 metų gyveno Lietuvių namuose ir dirbo pavienius darbus, vėliau, išmokęs anglų kalbą, dirbo 5 žvaigždžių viešbutyje kambarius aptarnaujančiu darbuotoju.
Įgijo Anglijos pilietybę, bet norėdamas ją gauti, negalėjo 10 metų išvažiuoti iš Anglijos. Negalėjo atvykti net į savo mamos laidotuves.
Vis dėlto, prieš keletą metų grįžo į Lietuvą vedamas Tėvynės ilgesio. Užsienyje praleidęs net ir 40 metų, turtų didelių taip ir nesusikrovė.
Be to, pragyvenimas, medicininės paslaugos Lietuvoje kur kas geresnės nei Anglijoje.
Jis nuoširdžiai pasakė, kad važiuojant į Angliją turi būti pasiruošęs pavargti ir pasistumdyti alkūnėmis, nes niekas ten ant lėkštutės nieko neduos. Žinoma, galbūt savo srities specialistams, tokiems, kaip gydytojai, teisininkai ir panašiai yra lengviau. Kiekvieno patirtis yra skirtinga.
Pabaigai norėčiau palinkėti, kad mes neišsivaikščiotume, nes mūsų tauta ir taip maža.