Šis konkursas, gimęs ir augęs sovietmečiu, per dešimtmečius tapo legendiniu Lietuvos vaikų muzikos reiškiniu. Tačiau laikui bėgant pasikeitė ne tik muzika, bet ir pati jaunųjų atlikėjų karta.
Todėl vis dažniau kyla klausimas – ar konkurso formatas vis dar atitinka šiandienos vaikų muzikinę realybę?
Stebint kai kuriuos pasirodymus kartais nustebina repertuaras – kūriniai, kurių tematika ar stilistika jaunam atlikėjui jau sunkiai artima.
Lietuvė įrodė: pasakos ir radijo spektakliai nėra atgyvena
Nepaisant šiuolaikinių televizinių scenos sprendimų, turinio požiūriu dažnai siekiama išlaikyti idealizuotą vaiko įvaizdį, kuris ne visada sutampa su šiandienos vaikų patirtimi ir muzikiniais interesais.
Klausimų kelia ir kai kurie konkurso reikalavimai. Liaudies daina – graži tradicija ir kultūros puoselėjimas. Tačiau jos atlikimas be įgarsinimo penkerių ar septynerių metų vaikui, dar ir su garsiai skambančiu pianinu, neretai tampa rimtu iššūkiu.
Programoje atsiranda ir kitokios stilistikos kūrinių, neretai – džiazo standartų. Finale tas pats mažasis atlikėjas jau dainuoja su bigbendu, rankoje laikydamas mikrofoną, tačiau kartais tai skamba netiksliai ar stilistiškai ne visai įtikinamai.
Tokie kontrastai verčia susimąstyti, ar pats konkurso formatas nėra tapęs šiek tiek prieštaringas.
Susiję straipsniai
Šiandien daugelyje mokyklų veikia džiazo ir populiariosios muzikos skyriai, vaikai nori dainuoti kitokią muziką nei jų tėvai ar seneliai, o mokytojai ieško būdų suderinti tradiciją su šiuolaikinėmis muzikos formomis.
Galbūt atėjo metas ramiai ir be išankstinių nuostatų paklausti: kam šiandien skirtas šis konkursas – praeities tradicijai ar šiandienos vaikui?
Tradicijos yra vertybė, tačiau jos išlieka gyvos tik tada, kai geba kalbėti su dabartimi.
Jei konkursas ras būdą suderinti pagarbą tradicijai su šiandienos muzikos pasauliu, jis išliks ne tik legendinis, bet ir reikalingas naujai kartai.
Alfonsas Penikas, muzikantas vaikų grupės vadovas, mokytojas.