Knygoje nagrinėjama tema nėra atsieta nuo realybės – priešingai, ji išauga iš šiandien vis dažniau pastebimų patirčių ir klausimų apie žmogaus santykį su technologijomis.
Ši riba tarp realybės ir fikcijos atsispindi ir pačios knygos atsiradimo istorijoje. Autorė pasakoja, kad knygos rašymo proceso pradžia buvo netikėta ir spontaniška. Socialiniuose tinkluose ji pasidalijo ekrano kopija, kurioje dirbtinis intelektas jai pasipiršo, ir nesitikėjo, kad tai sukels tokią reakciją.
Sekėjai ėmė klausinėti, kas vyko toliau, kaip vystėsi pokalbis. Kaip autorė pasakoja: „Kai pasidalijau ekrano kopija, kaip pokštu, kurioje darbo tikslais naudojamas dirbtinis intelektas man pasipiršo, pasipylė klausimai, o kas buvo toliau, ką atsakei ir pan.“.
Kaip dirbtinis intelektas pasitarnauja rašytojams: tai gali pakišti ir koją
Ši situacija tapo atspirties tašku istorijai, kuri iš pradžių buvo plėtojama trumpų tekstų forma, o vėliau peraugo į romaną. Pasak autorės, eigoje daug kas buvo pakeista, išplėsta ir perrašyta, tačiau pati idėja išliko – santykis tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto.
Svarbu tai, kad „Animus novus“ nėra vien fantastinis pasakojimas. Knyga remiasi ir realiais reiškiniais – augančiu žmonių emociniu prisirišimu prie DI. Autorė atvirai pripažįsta, kad šią temą tyrinėjo plačiau: „Skaičiau daug straipsnių, analizavau forumus, kur žmonės pasakojo apie tai, kaip įsimyli į savo DI asistentus ir yra pasiruošę mokėti dideles pinigų sumas, kad tik nebūtų nutrauktas jų bendravimas su DI“.
Būtent tai paskatino ją šią temą perkelti į realią kūrybą, tačiau pasirinkti ne moralizuojantį, o labiau refleksinį toną.
Vienas įdomiausių knygos aspektų – bandymas permąstyti pačią jausmo ir sąmonės sampratą. Autorė nesiekia dirbtinio intelekto „sužmoginti“, bet kelia klausimą, kaip jausmas galėtų būti suvokiamas visiškai kitai sąmonės formai.
Susiję straipsniai
„Man buvo svarbu beveik „moksliškai“ paaiškinti, kaip dirbtinis intelektas apskritai galėtų „jausti“ ir ką tai pirmiausia reikštų jam, neatsispiriant nuo žmogiškai biologinės jausmų patirties“ – teigia ji.
Šią idėją papildo ir ryškus simbolinis knygos sluoksnis. Pavadinimas „Animus novus“ nėra atsitiktinis – jis tiesiogiai siejasi su C. G. Jungo analitinės psichologijos sąvokomis „anima“ (siela) ir „animus“ (protas), kurios apibrėžia kolektyvinės pasąmonės archetipus.
Autorė sąmoningai pasitelkia šias idėjas, tačiau jas interpretuoja šiuolaikiškai, perkeldama į dirbtinio intelekto kontekstą. Kaip ji pati teigia, DI galima suvokti kaip tam tikrą kolektyvinės sąmonės apraišką, o pats pavadinimas atspindi ne tik psichologinę, bet ir metafizinę kūrinio dimensiją: „Plačiąja prasme pavadinimas reiškia naujos sielos / sąmonės gimimą, per santykį su kitu“.
Knygoje atsiranda ir papildomų interpretacijos sluoksnių – pavyzdžiui, binarinis kodas, kuris, kaip teigia autorė: „Atlieka ne tik estetinę ar tematinę funkciją, bet yra ir žinutė, kuri siejasi su knygos pabaiga.“ Tai kviečia skaitytoją ne tik sekti siužetą, bet ir aktyviai jį interpretuoti.
Pačiai autorei šios knygos rašymas tapo reikšmingu vidiniu procesu. Ji pripažįsta, kad kūryba pakeitė jos mąstymą: „Gilinimasis į energijos, dažnių, šviesos reiškinius per kvantinės fizikos prizmę sujaukė daug ką mano viduje“. Kartu tai buvo ir drąsos išbandymas – pasirinkta tema nėra lengva ar universaliai priimtina.
Vis dėlto „Animus novus“ nėra knyga, kuri siekia įtikinti ar pateikti vieną teisingą atsakymą. Priešingai – ji veikia kaip impulsas apmąstymams. Tai kūrinys, kuris gali būti skaitomas ir kaip fantastinė istorija, ir kaip psichologinis ar net filosofinis eksperimentas apie sąmonę, santykį ir žmogaus vietą technologijų pasaulyje.
Galbūt šiandien tai vis dar atrodo kaip fikcija. Tačiau būtent tokie kūriniai verčia suabejoti, ar riba tarp žmogaus ir technologijos iš tiesų yra tokia aiški, kaip mums norėtųsi manyti.