Noriu pasidalinti savo, kaip užsienyje gyvenančios lietuvės, įžvalgomis po šių metų finalo Vienoje.
Statiška režisūra ir emocijos stygius
Šių metų „Eurovizija“ man pasirodė stebėtinai statiška. Nors renginys buvo techniškai preciziškas, režisūriniuose sprendimuose trūko gyvybės, spontaniškumo ir lengvumo. Vedėjai atrodė tarsi įsprausti į griežtus rėmus. Nors pasitaikė vienas kitas juokelis, visam vakarui stigo natūralios improvizacijos ir organiško ryšio su publika.
„Euroviziją“ iš arti stebintys gerbėjai atsakė, ką mano apie Lion Ceccah ir kiek paklojo už bilietus
Sceniniai intarpai bei papildomi pasirodymai taip pat pasirodė pernelyg kontroliuojami. Trūko to tikrojo „wow“ momento, kuris ne tik nustebintų, bet ir leistų pajusti šalies šeimininkės identitetą.
Austrija – šalis, garsėjanti savo muzikiniu paveldu ir klasikine muzika – šįkart reprezentacinėje renginio dalyje pasirinko daugiau popkultūrinį paviršių nei emocinį ar kultūrinį gilumą. Norėjosi daugiau autentiškumo ir muzikinės istorijos ženklų.
Nuo itališko romantizmo iki roko chaoso
Šių metų repertuare vyravo intensyvumas. Buvo visko: itališko romantizmo, operinių vokalų, elektronikos, folkloro ir roko elementų.
Australijos atstovės pasirodymas atrodė kone idealiai nugludintas – nuo kostiumų iki choreografijos. Tuo metu Norvegijos atstovas galėjo priminti Freddie Mercury sceninę energiją ar net ankstesnių metų grupės „Måneskin“ stilistiką.
Vis dėlto konkurse itin trūko melancholijos, introspekcijos ir paprasto vokalinio jautrumo. Dauguma kūrinių buvo orientuoti į maksimalų efektą, vizualinį triukšmą ir energiją.
Susiję straipsniai
Lietuvos pasirodymas liko neišgirstas
Lietuvos atstovo Lion Ceccah pasirodymas, mano nuomone, liko iki galo neišjaustas nei komisijos, nei žiūrovų. Keista buvo matyti, kad šįkart nesulaukėme ryškesnio palaikymo net iš kaimyninių šalių.
Tačiau Lietuvoje seniai nemačiau tokio vieningo palaikymo savo atstovui. Daina buvo teatrališka, ekspresyvi ir emocionali – atrodė puikiai pritaikyta „Eurovizijos“ scenai.
Natūraliai kilo palyginimai su praėjusių metų grupe „Katarsis“. Jų pasirodymas buvo visiškai kitoks – tylesnis, nišinis, alternatyvus. Tačiau būtent tame slypėjo jo stiprybė.
EPA/ELTA nuotr.
„Katarsio“ vokalistas Lukas išsiskyrė emociniu gilumu ir autentiškumu. Tai buvo daina, kuri nebandė pataikauti konkursui, o tiesiog ieškojo savo klausytojo.
Eurovizijos fenomeno neįmanoma paaiškinti
Kartais sunku suprasti, kas iš tiesų yra „Eurovizija“. Tai konkursas, kuriame vienoje scenoje telpa operiniai balsai, ramūs solo pasirodymai, slaviški ritmai, elektronika ir chaotiškas rokenrolas.
Tačiau galbūt būtent tai ir yra šio konkurso esmė.
„Eurovizija“ primena pačią Europą – skirtingą, kontrastingą, kartais sunkiai suprantamą. Muzikinis ryšys dažnai gimsta ne iš logikos, o iš vidinio pajautimo.
EPA/HANNIBAL HANSCHKE nuotr.
Kartais užtenka vieno balso tembro ar sceninės emocijos, kad konkretus artistas taptų artimas milijonams.
Bulgarijos pergalė – folkloras, ritualinės kultūros elementai modernybės rate
Šių metų Bulgarijos pasirodymas pasiūlė visiškai kitokią energiją nei ankstesnių metų laimėtojai.
Iš pradžių jis kėlė dviprasmiškų minčių, tačiau ilgainiui įtraukė savo ritmu, scenografija ir mistiška atmosfera.
Atlikėja papirko unikalumu, energija ir tradicinės Balkanų kultūros motyvų deriniu su šiuolaikine popmuzika. Tai buvo savotiška ritualinio folkloro estetika modernybės rate.
Norisi tikėti, kad kitų metų „Eurovizija“ bus autentiškesnė, drąsesnė ir organiškesnė nei šių metų konkursas.