Man buvo keturiasdešimt treji. Dukra jau studijavo, po skyrybų praėjo keleri metai, o draugės seniai nustojo klausti, ar dar bandysiu susirasti vyrą. Aš ir pati buvau nustojusi tuo tikėti. Po tam tikro amžiaus moterys, atrodo, tampa nematomos — bent jau taip kartais jaučiausi.
Į Turkiją skridau viena. Norėjau tik saulės, gero maisto ir kelių dienų sau.
Viešbutyje pamačiau skelbimą apie pažintinį nardymą.
Po atostogų rizikuojate parsivežti lytiškai plintančių ligų
Tiesa pasakius, bijojau. Niekada gyvenime nebuvau nardžiusi gilesnėje vietoje nei vonia. Bet kažkodėl užsirašiau.
Taip sutikau Emirą...
Jis buvo nardymo instruktorius. Tamsus, seksualus, ramus, visada besišypsantis, mandagus. Manau, kad tik dėl jo išdrįsau nardyti ir pažinti povandeninį pasaulį.
Po nardymo jis pasiūlė išgerti kavos. Sutikau, nors ir žinau, kad su turistais vietiniams, dirbantiems aptarnavimo srityje, užmegzti santykius turėtų būti tabu.
— Kiek tau metų? — netikėtai paklausė jis.
Nusijuokiau.
Susiję straipsniai
— Moters to neklausiama.
— Gerai, spėsiu, — šyptelėjo. — Trisdešimt penkeri?
Taip garsiai nebuvau juokusis metų metus.
Kai pasakiau tikrą skaičių, jis nė nemirktelėjo.
— Gražu, — tarė taip paprastai, kad net sutrikau.
Tačiau kai sužinojau, kiek metų jam, dingo visi juokai – dvidešimt aštuoneri.
Penkiolikos metų skirtumas.
Pamenu, tą vakarą grįžusi į kambarį net supykau ant savęs. Rimtai? Ką tu čia įsivaizduoji? Jaunas vyras kurorte. Nardymo instruktorius. Tikriausiai flirtuoja su puse viešbučio moterų. Tai niekur neveda.
Bandžiau jo vengti.
Kitą dieną nardymo pamoką praleidau.
Dar kitą — irgi.
Bet ketvirtą rytą jis pats mane sustabdė prie baseino. Atsiprašė, kad kažką ne taip padarė.
Nežinau kodėl, bet tas sakinys mane nuginklavo. Mes pradėjome kalbėtis. Iš pradžių apie smulkmenas. Kodėl jis dirba čia. Kaip aš gyvenu Lietuvoje. Ką mėgstu. Ko pasiilgstu.
Paskui — apie rimtesnius dalykus. Apie vienatvę. Apie tai, kaip keista vieną dieną suprasti, kad gyvenime viską atidavei kitiems, o sau beveik nieko nepalikai.
Vieną vakarą jis nusivedė mane į paplūdimį toliau nuo viešbučio teritorijos. Mes klausėmės ošiančių bangų, žiūrėjome į žvaigždes. Jis pasakojo apie pasaulį, glūdintį po vandeniu. O po to jis mane pabučiavo... Ir aš jo nestabdžiau. Tą akimirką galvoje sukosi tik viena mintis: juk tai tik atostogos.
Bet netrukus supratau, kad meluoju sau. Man pradėjo rūpėti, kada jį pamatysiu dar kartą. Laukdavau jo žinučių. Jis vadino mane gražia.
Dėl savo jausmų tokiam jaunam vyrui man buvo gėda.
Aš nuolat galvojau apie tai, ką pasakytų mano artimieji, draugai, dukra?
Paskutinį vakarą sėdėjome prie jūros.
Jis tylėjo ilgiau nei įprastai.
— Galėtum sugrįžti, — galiausiai pasakė.
Nusijuokiau, nors akyse kaupėsi ašaros. Abu supratome — mūsų santykiai ir jausmai neturi tęsinio. Kurortų istorijos retai jį turi.
Grįžusi namo niekam nieko nepasakojau.
Po to dar kurį laiką susirašinėjome, planavau vėl susitaupyti ir nuskristi pas jį, bet susirašinėjimai retėjo, kol galiausiai vieną dieną jis į mano žinutes nebeatrašė...
Tačiau liūdesio gaida šios istorijos tikrai nenoriu pabaigti. Iš Turkijos parsivežiau ne magnetuką šaldytuvui. Parsivežiau priminimą, kad net ir vyresnė moteris vis dar gali jaustis geidžiama, gyva ir geidžiama. Parsivežiau prisiminimą, kurį branginu jau daug metų ir branginsiu visą gyvenimą.
Ši istorija dalyvauja rašinių konkurse „Žvaigždės nulėmė likimą: neįtikėtina mūsų pažinties istorija“.
Iki pat Joninių lauksime jūsų pasakojimų elektroniniu paštu bendraukime@lrytas.lt. Trijų didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – ką tik pasirodžiusia leidyklos „Alma littera“ išleista knyga „Ragana Freda“, kurios autorė – portalo Lrytas „Gyvenimo būdo“ redaktorė Jurgita Noreikienė.
Daugiau apie konkursą rasite čia.
