Man buvo 37-eri, norėjau šeimos. Jis turėjo didelių karjeros planų, pradėjo naujas studijas ir apie šeimą artimiausią dešimtmetį net negalvojo. Maniau, jau nebesutiksiu sau skirto žmogaus. Galvojau, kad sutikti mylimą ir mylintį, tau skirtą žmogų, užtrunka daug laiko.
Tuo metu pasaulį kaip tik paralyžiavo kovidas, viskas užsidarė. Norėdama išsklaidyti vienatvę nusipirkau du mažus šuniukus – buvau ilgai nusiteikusi likti vieniša, todėl man reikėjo kompanijos. Nusprendžiau užsiregistruoti pažinčių svetainėje.
Tačiau supratau, kad po pirmo susitikimo sunku susidaryti teisingą portretą apie žmogų, kurio nepažįsti. Tikrai ne iš pirmo karto gali pasakyti, ar galėtų jis būti tavo gyvenimo žmogumi. Reikia duoti laiko tiek kitam, tiek sau.
Psichologas pataria emigrantams, kaip išsaugoti santykius
Iki tol sutikusi vaikiną jau po pirmo karto galėdavau pasakyti – ne, jis ne man. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Susitikusi su keliais vaikinais nusprendžiau iš karto tokių išvadų nebedaryti – duoti antra galimybę tiek jiems, tiek sau.
Supratau, kad norint žmogui atsiskleisti, norint pažinti kitą asmenybę, reikia daugiau laiko. Vieni vaikinai rodė man ypatingą dėmesį, kvietė susitikti dar, su kitais bendravimas baigėsi labai greitai.
Pavyzdžiui, vienas iš pradžių sakė, kad neturi vaikų, bet per antrą pasimatymą prisipažino, kad iš tiesų turi du vaikus. Apie galimybę turėti daugiau atžalų jis negalvojo. Kaip jau minėjau, svajojau susilaukti ir savo vaikelio, todėl šis kandidatas iškart atkrito.
Po to į pasimatymus kurį laiką nebevaikščiojau, buvau išvykusi atostogų pas giminaičius. Kai grįžau, vienas iš vaikinų, kuris man labai patiko, pakvietė mane susitikti antrą kartą.
Susiję straipsniai
Tačiau tuo metu man atrodė, kad man ir su šiuo vaikinu nieko neišeis, jau eidama susitikti buvau nusiteikusi po pasimatymo tai jam pasakyti. Mes pavakarieniavome, atsisveikiname, o aš mintyse galvoju: „Viskas, daugiau jo nebesusitiksiu.“
Tačiau jis netikėtai man sako: „Palauk, aš tave palydėsiu namo“.
Tuomet man atsivėrė akys: supratau, kad žmogui, kuris man labai patinka, turiu duoti dar vieną galimybę. Jis buvo labai simpatiškas, su juo buvo be galo įdomu bendrauti, būdama su juo jaučiausi savimi.
Norėjau su juo tęsti pažintį, kiti vaikinai manęs visai nedomino. Netrukus jis pakvietė mane vakarienės, kurią pats ir pagamino. Vėliau susitikdavome vis dažniau, kol galiausiai nebegalėjome ištverti vienas be kito nė dienos. Kiekvieną dieną simpatija vienas kitam stiprėjo – net nepastebėjome, kada ji peraugo į tokią stiprią abipusę meilę.
Po poros metų draugystės jis man pasipiršo ir paprašė tekėti už jo… Sukūrėme šeimą, kartu nusipirkome namą, auginame sūnų. Kaip vėliau jis man prisipažino, tąkart kviesdamas mane į pasimatymą taip pat manė, kad mato mane paskutinį kartą.
Nes jam atrodžiau neprieinama ir juo nesidominti. Tačiau keista likimo ranka mus abu vedžiojo labirintais vienas prie kito. Keistas vidinis balsas mums abiems šnabždėjo į ausį: tai juk tavo žmogus!
Džiaugiuosi, kad tąkart išgirdome likimo šnabždesį, nepasidavėme savo dvejonėms ir neleidome praeities nuoskaudoms aptemdyti naujų santykių.
Ši istorija dalyvauja rašinių konkurse „Žvaigždės nulėmė likimą: neįtikėtina mūsų pažinties istorija“.
Iki pat Joninių lauksime jūsų pasakojimų elektroniniu paštu bendraukime@lrytas.lt. Trijų didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – ką tik pasirodžiusia leidyklos „Alma littera“ išleista knyga „Ragana Freda“, kurios autorė – portalo Lrytas „Gyvenimo būdo“ redaktorė Jurgita Noreikienė.
Daugiau apie konkursą rasite čia.