Pirmi apsilankymai nebaugino
Pirmus du dantukus sutaisė be jokių problemų, gydytojos dirbo išties šauniai – kalbino, viską rodė, aiškino vaikui suprantamu būdu, „plovė dantuką“, „dėjo stogelį“ (kurio spalvą išsirinkdavo pats). Mažasis kėdėje išsėdėdavo taip kantriai, drąsiai ir su šypsena, kad net buvo įvardintas kaip pavyzdinis, idealus pacientas.
Nepaisant to, kad kas kartą gydytojos keitėsi (ir mes apie tai informuoti nebuvome – pradėjome pas vieną, o antrą kartą apsilankius mus pasitiko jau kita), viskas buvo išties labai gerai. Trečias dantukas turėjo daugiau problemų, taigi, gydytoja perspėjo, kad šįsyk prireiks nuskausminimo.
Vaikas tam buvo ruošiamas pagal gydytojos rekomendacijas, nebijojo, laukė „stebuklingų lašiukų bakstelėjimo“ ir tada „dantuko plovimo“, kaip visada. Drąsiai, su šypsena jis traukė į kliniką ir trečią kartą.
Kadangi teko pakeisti vizito laiką, šįsyk mus priėmė ir vėl nauja, vaikui nepažįstama gydytoja, tačiau telefonu registruojantis darbuotojas mus patikino, kad gydytoja, kaip ir kitos, puikiai moka dirbti su vaikais, „nukalbinti“, apžaisti, susitarti. Juo labiau, kad šįsyk mus priėmė pati šios klinikos direktorė Ana Zhidkih.
Dantį taisė be nuskausminimo
Paaiškėjo, kad gydytoja Ana beveik nekalba lietuviškai (apie tai mes informuoti nebuvome, vaikas lietuvis). Jokio pakalbinimo, apžaidimo nebuvo – grubiai tėvų (!) paklaususi, tai kurį čia dantį reikia taisyti, išsitraukė grąžtą ir pradėjo gręžti. Be jokio susipažinimo, jokio vaiko paruošimo, ir – be jokio nuskausminimo.
Į klausimą, tai kaip su nuskausminimu, jokio atsakymo irgi nebuvo – tiesiog tylėdama gręžė toliau. Vaikas pradėjo klykti iš šoko ir skausmo, į ką gydytoja rėžė: „Sėdėk ramiai“. Tai ir buvo visas jos kontaktas ir bendravimas. Dantis buvo taisytas be nuskausminimo, grubiai. Rėkiančiam, besipriešinančiam vaikui uždėti vaistai. Vaikas rėkė ir verkė nesustodamas dar geras dvi valandas.
Patyrė didelę traumą
Į pretenziją klinika atsakė, kad jie turi gydytojų, kurie dirba su tokias traumas patyrusiais vaikais, ir pasiūlė atvesti vaiką pas juos. Patys traumuoja – patys ir gydo po traumų, čia toks verslas? Ir paprašė „situacijos neviešinti“.
Dabar vaikas turi itin skaudžią gydymo patirtį. Jis pasakoja, kad gydytoja jį nuskriaudė. Pasitikėjimas odontologais visiškai sugriautas. Sutriko naktinis miegas, šokinėja šaukdamas: „Užtenka, užtenka, nereikia!“.
Dabar vaikas turi itin skaudžią gydymo patirtį. Jis pasakoja, kad gydytoja jį nuskriaudė. Pasitikėjimas odontologais visiškai sugriautas. Sutriko naktinis miegas, šokinėja šaukdamas: „Užtenka, užtenka, nereikia!“.
Pasidalinus šia patirtimi internetinėje socialinėje erdvėje paaiškėjo, kad panašių atvejų su šia gydytoja būta ne kartą ir ne du. Deja, mes apie šias neigiamas patirtis sužinojome gerokai per vėlai...
Klausimas – ar toks žmogus ir toliau kaip niekur nieko dirbs bei psichologiškai luošins vaikus – turbūt tik retorinis. Tačiau, pasidalinti, paviešinti yra mūsų pilietinė pareiga – nors mūsų vaiko žaizdų šis straipsnis neužgydys, tačiau, galbūt išgelbės jūsų vaikus nuo panašios traumuojančios patirties.
V.S.
***
Klinikos „Futuri Dentes“ direktorė Ana Zhidkih komentavo, kad kabinete buvo tik berniuko tėtis, kuris jokių pretenzijų nereiškė. Pasak gydytojos, viskas, ką teigia vaiko tėvai, yra netiesa.
„Reikalas tas, kad gydant pieninius dantis ne visada reikalingas nuskausminimas. Nejautra kartais sukelia dar didesnį šoką vaikui. Berniukui skaudėjo dantį, jis verkė, jam reikėjo skubios pagalbos. Šioje situacijoje daryti nejautros nebuvo tikslo, jam būtų tik dar labiau skaudėję.
Nejautra atliekama priklausomai nuo situacijos ir reikalingo gydymo. Mes viską darėme teisingai ir nepažeidėme jokių gydymo protokolų. Jei nuskausminimas reikalingas, mes jį ir darome. Jei nereikalingas, nedarome. Juk atėję į gydymo įstaigą nepradedate mokyti gydytojo, kaip jam reikia gydyti pacientus.
Tuo metu kabinete buvo daug žmonių, asistentų, visi stengėmės nuraminti verkiantį vaiką, padovanojome jam dovanėlę, užplombavome dantį, viską paaiškinome. Tačiau aš nežinau, kas su juo nutiko namuose.
Su mums buvęs tėvas nė žodžio nepasakė. Visi skundai buvo pareikšti vėliau mamos, kurios aš akyse nemačiau. Manau, kad ji per daug emocionaliai į viską reagavo. Juk visada viską galima aptarti susitikus.
Mums taip pat nemalonu, kai žmogus, mūsų gyvai net nematęs, kalba tokius negerus dalykus“, – komentavo klinikos vadovė.