Pasijutusi negerai, nuėjau į savo miestelio ambulatoriją – vis dar taip tebevadiname, nes naujasis „pirminės sveikatos centras“ (PSC) nelengvai limpa mūsų ausiai.
Taigi, ten paaiškėjo, kad mano spaudimas – įprasta vyresniojo amžiaus žmonių bėda – visai manęs neklauso, tabaluojasi. Gydytoja vos ne klaupdama ant kelių mane įtikinėja, kad reikia gerti vaistus, tuoj prisako ruošti lašinę. Pagalba laiku ir tinkama, bėda, kad prieš „ilgąjį“ savaitgalį. Nusipirkau reikiamų vaistų ir jau laukte laukiau pirmadienio.
O pirmadienį ir prasidėjo. Privariusi baimės savo gydytojai ir slaugytojoms su „greituke“ buvau nuvežta į ligoninės priimamąjį. Šios ilgos dienos įspūdžiais ir noriu pasidalinti.
Ligoninės darbu pasipiktinęs vyras pateikė skambučių įrašus: tikina negavęs tinkamos pagalbos garbaus amžiaus mamai
Kadangi protas veikė, esu pakankamai smalsi, tai per visas dvylika valandų, išgulėtų priėmimo skyriuje, iš gana arti mačiau medikų darbą.
Taip, darbas tikrai nelengvas ir atsakingas. Per visą dieną skyrius buvo pilnas. Vienus išvežė, kitus atvežė. Gulėjau ir džiaugiausi, kaip vis dėlto gerai mes gyvename. Seni ir jaunesni – visi priimti, visais pasirūpinta, tyrimai, pirmoji pagalba, „guldymas“ į ligoninę, jei tiktai reikia.
Pačių medikų darbą pavadinčiau viso kūno darbu – gydytojai kaip centras, smegenys – peržiūri tyrimus, priima sprendimus. O slaugytojos – rankos, kojos ir dar kas tik nori. Koks bebūtų centras – geras ar tik pusėtinas – be slaugytojų jie niekaip negebėtų tiek atlikti. Visas „juodas“ darbas jų rankomis atliktas – tyrimai atlikti, lašinės pastatytos, ligoniai prausiami, valomi, kalbinami. Viskas – jų triūsas.
Tačiau, kaip supratau – pati didžiausia bėda yra biurokratija.
Susiję straipsniai
Juokinga buvo stebėti, kaip jauną priėmimo gydytoją du kartus atėjęs vyresnio amžiaus gydytojas „auklėjo“, kad šis jam neskambina pranešti apie gautus tyrimus. Tas aiškinasi ir rodo, kad kompiuteryje viskas yra, vyresnysis aiškina, kad reikia paskambinti, neturi jis kada į kompiuterį žiūrėti.
Tačiau viskas iki smulkmenų sudokumentuojama. Nes koks nors aršus artimasis ims ir sugalvos, kad jo artimuoju nebuvo tinkamai pasirūpinta, nepažiūrėta, nepadaryta. Gal buvo, gal nebuvo, kaip parodyti?
Tai ir nesitraukia nuo kompiuterių gydytojai, o ir slaugytojos turi ten, ką veikti. Kad tik nereikėtų po teismus tąsytis. Tokių artimųjų gal tik vienas iš šimto, bet surašyt tą šimtą vis tiek reikia.
Nes kas patikės, kad save dėl senatvinės demencijos apleidusi močiutė ar vis darbų nebaigiantis diedukas jau išsėmė visas savo gyvenimo galimybes, kad jų kūnas jau nusilpo ir daugiau nebepajėgia?
O naudos iš to rašymo nedaug. Nors apie mane rašė šeimos gydytoja, „greitosios“ paramedikė, o kai pagaliau priėjo gydytoja, turėjau pati aiškinti, kas ir kaip man buvo, kodėl čia atsidūriau. Paaiškinau. Gavau dideliausią lašinę. Kuri tikrai pastatė mane ant kojų.
Gerai, labai gerai mes gyvenam. Mokėkim tik džiaugtis.
Bet kaip be dejonių. Todėl ir nenoriu įvardinti, kokiame rajone visi mano įspūdžiai pasigauti, nes tai, kas man atrodė netinkama, manau, yra visur.
Pirmas dalykas, kuris manęs vos neišvarė pro duris, buvo tai, kad prie manęs, nors ir atvežtos su greitąja, gydytoja nepriėjo apie dvi valandas!
Pirmą valandą – suprantu – girdėjau, kiek ten buvo žmonių ir kad tikrai visą laiką buvo kuo rūpintis. Bet dvi valandos jau netelpa į sveiko proto ribas.
Prie manęs priėjo tik tada, kai pradėjau matuoti jėgas, ar pavyks savo kojom išeiti. Paklausė, kas buvo, davė nurodymą paimti kraujo tyrimus. Sulaukusi atsakymo, dar kartą priėjo, paaiškino ką ir kodėl toliau darys. Gydytoja prie manęs sugaišo daugiausiai tris minutes. O laukiau dvi valandas.
Gerai, pajudėjo veiksmas. Pastatė lašinę, nustatė lašiukų lašėjimo greitį – per 5 sekundes 1 lašiukas. Žiūrėjau žiūrėjau, skaičiavau ir galvojau, kad čia užteks iki ryto. Vėl kokią valandą, o gal net ilgiau, niekas nepriėjo.
Žinau tiksliai, nes perklausiau valandos ilgumo tinklalaidę. Prisitraukiau lašinę, pati pasigreitinau lašėjimą – per 5 sekundes 2 lašiukai. Gal po kokio pusvalandžio praeidama slaugutė pasižiūrėjo ir pagreitino. Valio, gal spės sulašėti iki vėlyvo vakaro. Po kiek laiko dar pagreitino, nes man nieko blogo nesidarė. Spėjau, iki pusiaunakčio namo grįžau.
Dar vienas dalykas, kurį per ilgą buvimo laiką ligoninėje supratau, yra žmogiškos bėdos.
Net iš šalies pastebimas pyktis vieniems ant kitų, maži „pasišpilkavimai“, bandymas būti svarbesniais. Kiekvieno žmonių darbo kolektyvo bėdos, kurios darbui tikrai nepadeda.
Tačiau mums, pakliuvusiems į tokį skyrių, svarbu ne jų tarpusavio santykiai, bet tai, kaip elgiamasi su pacientais. Taip, tai personalo kasdienybė.
Kasdien ligoniai, kasdien aibė žmonių su savo jiems patiems svarbiausiom bėdom, su savo įsivaizdavimais ir baimėmis. Betgi jūs – mūsų nuostabieji sveikatos sistemos darbuotojai, mūsų tikri gelbėtojai – su tuo esat apsipratę.
Jūs puikiai žinot, kad mums tereikia šilto žodžio, šypsenos, bent suvaidinto dėmesio. Todėl labai nesmagu girdėt pašaipą kokiam dejuojančiam seniukui ar nelabai aplinkoje susigaudančiai močiutei.
Nuraminkit, kad ir pameluodami... Nesmagu buvo klausyt, kaip buvo įtikinėjamas senukas, kad jam taip labai neskauda, kaip jis sako ir kad nereikia jo apauti minkštom jo paties šlepetėm. Kad jis, ilgai dejuodamas, turėjo įtikinėti, jog jam tikrai labai skauda nuo tam tikros kūno padėties. Net man buvo aišku, kad jam reikia nuskausminamųjų. Kai jų suleido, baigėsi dejonės.
Štai tokią turėjau ilgą dieną, tiek įspūdžių per ją susikaupė. Tikrai turim kuo džiaugtis ir tikrai visur reikia kiekvieno žmogaus geranoriškumo ir kantrybės.
Nes ligos neaplenkia nė vieno, nes visiems ateina laikas susitikti visai negeidžiamoje vietoje – gydymo įstaigoje. Džiaukimės vieni kitais ir dėkokim net už mažiausią gerą darbą ar parodytą kantrybę.
Sveikatos visiems.