Aš tada mokiausi dešimtoje klasėje. Buvau tipiška moksliukė, pilka pelytė, plaukus nešiojanti surištus į uodegą. Svajojau apie meilę, nors niekam to nesakiau. Apsimečiau, kad man nerūpi. Lengviau buvo apsimesti, kad man nerūpi, o ne aš pati niekam nerūpiu. Klasiokės vaikščiojo už parankių su vaikinais, o aš buvau rimta.
Į mokykloje vykstančius šokius nevaikščiojau, nes numaniau, kad manęs niekas nekvies. Bet tą kartą po naujametinio renginio kažkodėl pasilikau. Sėdėjau ant priekinės eilės aktų salės gale sustumtų kėdžių, stebėjau šokančius. Ir čia priešais mane išniro vaikinas. Išsišiepęs iki ausų. „Galima?“
Širdis nusirito į kulnus. Nė karto nebuvau šokusi. Tas vaikinas buvo metais jaunesnis, iš devintokų, žinojau jį iš matymo, jis visada vilkėdavo tokį kvailą raudonos spalvos treninginį švarką.
Lietuvio pažinčių agentūros įkūrėjo anūkė pirmo bučinio laukė iki pat vestuvių
Išėjau su juo, vogčiomis žiūrėdama, kaip šoka kitos, stengiausi daryti tą patį. O jis ir toliau plačiai šypsosi. Dabar galvoju, tikriausiai buvo susilažinęs su draugeliais, kad mane pakvies. Bet šito jau niekas man nepasakys.
Man buvo smagu, kad ir aš šoku, o ne murksau vieniša, bet ir šiek tiek nejauku, ypač kai užgrojo lėtą šokį ir poros aplink mane apsikabino. Uždėjau ir aš rankas savo šokėjui ant pečių, jis man – ant liemens. Buvo žemesnis už mane gal visa puse galvos.
Mėginau net tūptis, kūprintis, kad atrodyčiau ne tokia aukšta. Bet kur tau. Po to šokio pasakiau, kad man jau laikas namo. Bijojau, kas bus, jeigu jis pasisiūlys palydėti – laimei, jis to nepadarė. Išėjau per krintančias snaiges lyg šlapiu maišu trenkta. Buvo nuojauta, kad iš manęs pasišaipė, bet elgėsi draugiškai ir mandagiai, tai gal ir ne?
Kai po to mokykloje susitikom koridoriuje, jis prie palangės stovėjo su būriu klasiokų, jie kėlė didelį triukšmą, o kai priėjau arčiau, žvengdami stūmė tą raudonšvarkį tiesiai ant manęs. Jis nusivertė, aš vos išsilaikiau ant kojų, bet paskubomis nuėjau. Kai prasilenkdavom kitais kartais, niekas nieko nebestumdė, o mes apsimesdavom, kad vienas kito nepažįstam.
Susiję straipsniai
Vasarą, liepos pabaigoje, su mama leidom laiką Palangoje. Laikas jau ėjo visai į pabaigą. Stovėjom valgykloje eilėje su padėklais. Ir staiga – „O, labas!“ Ten buvo jis, su tėvais ir jaunesne sese stovėjo per kelis žmones už mūsų. „Seniai atvažiavai?“ „Kiek laiko dar būsit?“ Lyg būtume seni geri draugai. Pasiūlė pavalgius pasivaikščiot po Basanavičių. Sutikau.
Prasibastėm iki pat vėlumos, jau nė nežinau, ką tiek kalbėjomės, bet laikas neprailgo. Vakare ant tilto jis prisitaikė ir grybštelėjęs ištraukė man iš plaukų gumytę. Ji buvo jau kaip reikiant laisva, todėl lengvai išslydo. „O tu graži, kai palaidais plaukais!“ – juokėsi man į akis. Vaidinau supykusią, nors dar niekada nesijaučiau šitokia pasimetusi. Bet plaukų taip ir nebesusirišau.
Kitą dieną su juo nebesusitikom. O dar po dienos mes su mama išvažiavom.
O rugsėjį atėjusi į mokyklą sužinojau, kad jis tą vasarą nuskendo jūroje. Tada, kai su juo bendravau, buvo vienos paskutiniųjų jo gyvenimo dienų.
123rf.com asociatyvioji nuotr.
Nors tai buvo jau seniai, esu laimingai ištekėjusi dviejų jau beveik suaugusių sūnų mama, gana dažnai aplanko mintys apie tą vaikinuką. Ar jis buvo pirmoji mano meilė? Lyg ir ne. Bet vis sukasi galvoje, „kas būtų, jeigu būtų“? Gali būti, kad jis su manimi tik juokavo. Bet jis tapo pirmuoju, kuris privertė mane patikėti, kad esu graži. O aš, labai tikėtina, tapau paskutiniąja mergaite jo gyvenime, kuriai jis pasakė, kad ji graži.
Ši istorija dalyvauja rašinių konkurse „Žvaigždės nulėmė likimą: neįtikėtina mūsų pažinties istorija“.
Iki pat Joninių lauksime jūsų pasakojimų elektroniniu paštu bendraukime@lrytas.lt. Trijų didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – ką tik pasirodžiusia leidyklos „Alma littera“ išleista knyga „Ragana Freda“, kurios autorė – portalo Lrytas „Gyvenimo būdo“ redaktorė Jurgita Noreikienė.
Daugiau apie konkursą rasite čia.
