Po tokių skaudžių nelaimių, kai nuskęsta be priežiūros paliktas vaikas, ar kai mažametis su keturračiu palenda po traktoriumi, į viską žiūriu daug jautriau. Ir tai, ką mačiau prie ežero, privertė susimąstyti.
Ne vieną kartą pastebėjau mažus vaikus, kurie visiškai vieni lakstė pakrante, braidė vandenyje, lipo ant lieptų, o tėvai tuo metu buvo įsitaisę toliau ant pledų, kalbėjosi, vaišinosi gėrimais ar tiesiog ilsėjosi. Atrodė, kad bent kuriam laikui jie tiesiog pamiršo, jog yra atsakingi už savo atžalas.
Ir ne kartą pagavau save galvojančią: ką tie tėvai sau galvoja? Ar tikrai atrodo, kad nelaimės nutinka tik kažkam kitam? Ar jie nuoširdžiai mano, kad vaikas prie vandens visada elgsis atsakingai? Juk užtenka akimirkos – paslysti ant liepto, įbristi giliau, nei leidžia ūgis, susigundyti pavojingu žaidimu. Vaikams pasaulis atrodo kaip nuotykis, o ne grėsmių pilna vieta.
Pamatytas neatsakingas tėvų elgesys kelyje šokiravo skaitytoją: štai, kaip vežiojami vaikai
Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta aiškinti kitiems, kaip auginti vaikus. Tačiau pavojai neatleidžia klaidų. Užtenka kelių sekundžių. Vieno neatsargaus žingsnio. Vieno momento, kai niekas nemato.
Kartais atrodo, kad dalis tėvų pernelyg pasitiki sėkme. Galvoja, kad jei iki šiol nieko blogo neatsitiko, tai ir neatsitiks. Tačiau būtent taip ir gimsta tragedijos – ne iš blogų ketinimų, o iš neatsargumo, per didelio atsipalaidavimo ir klaidingo įsitikinimo, kad viskas bus gerai.
Sėdėdama prie ežero vis pagalvodavau – juk visi tie tėvai greičiausiai myli savo vaikus labiau už viską pasaulyje. Nė vienas ryte neatsikelia su mintimi, kad tądien gali nutikti nelaimė. Tačiau tragedijos dažniausiai ir prasideda nuo įsitikinimo, kad „nieko nenutiks“, „aš juk netoliese“, „tik minutei nusisukau“.
Žiūrėdama į mažylį, be priežiūros bėgiojantį šlapiu lieptu, pagalvojau, kaip greitai džiaugsmas gali virsti nelaime. Ir tada supratau, kad skaudžiausia po tokių tragedijų būna ne tik netektis. Skaudžiausia visam gyvenimui liekantis klausimas: „O kas būtų, jeigu būčiau stebėjęs atidžiau?“
Susiję straipsniai
Labai norėčiau, kad po pastarųjų nelaimių visi mes bent trumpam sustotume ir prisimintume paprastą dalyką – vaikai nemoka įvertinti pavojų taip, kaip suaugusieji. Todėl jų saugumas yra ne jų, o mūsų atsakomybė. Ir nė viena poilsio minutė nėra verta rizikos, kuri gali kainuoti visą gyvenimą.