Savo įspūdžiais garbaus amžiaus vyras su „Bendraukime“ pasidalijo Klaipėdos Rezistencijos ir tremties muziejuje, kur penktadienį, likus 2 dienoms iki Gedulo ir vilties dienos, vyko atvirų durų diena.
Čia apsilankė buvę tremtiniai. Jie prisiminė, kokius baisumus po II pasaulinio karo, šalį užėmus sovietinei armijai, išgyveno mūsų tauta.
Sunkiausi – pirmieji metai
„Pirmieji gyvenimo metai tremtyje buvo labai sunkūs tiek psichologine, tiek prisitaikymo prasme. Slėgė nežinia, kas bus kitiems šeimos nariams, kaip susiklostys mūsų likimas“, – pasakojo V.Vitkus, tremtyje gyvenęs 1949-1958 metais.
Buvęs tremtinys tikino, kad Sibiro vietiniai gyventojai juos taip pat vertino nevienareikšmiškai – vieni priėmė draugiškai, o kiti vadino fašistais.
Vyras teigė, kad gyvenimo sąlygos tapo lengvesnės tik antraisiais tremties metais, o iš pradžių į skurdų kolūkį patekusi šeima vertėsi sunkiai.
„Vietos gyventojai tam kolūkyje net dirbti nenorėjo, nes nematė jokio tikslo. Taigi, teko bėgti iš to kolūkio į miško pramonės ukį. Štai čia nors retkarčiais duonos buvo galima nusipirkti, nes už darbą truputį mokėjo, šalia buvo maža parduotuvėlė“, – prisiminė Vytautas.
Klimato sąlygos taip pat nelepino. Garbaus amžiaus vyras pasakojo, kad Sibirą sukausčius šalčiui, neretai pašaldavo nosis, ausys. Tiesa, vasaros būdavo karštos.
„Gyvenome mediniuose sibirietiško tipo nameliuose. Sanitarinės sąlygos nebuvo prastos. Vandens taip pat netrūko, nes netoli buvo iškastas šulinys, tekėjo upė Biriusia“, – kalbėjo jis.
Vytauto šeimai iš tremties gniaužtų ištrūkti pavyko tik 1958 metais. Kadangi tuo metu jis pats ten mokėsi, grįžo pusmečiu vėliau, nei kiti šeimos nariai.
„Be to, trėmė veltui, o už kelionę atgal į Lietuvą teko susimokėti, todėl šiek tiek užtrukau, – pabrėžė vyras. – Lietuvoje taip pat niekas nelaukė, tačiau gerų žmonių dėka šiaip ne taip įsitvirtinome.“
Vaizdas nykus
Buvęs tremtinys neseniai vyko į Sibirą vietą apžiūrėti apylinkių. „Dabar vaizdas visiškai pasikeitęs. Kadangi nebeliko politinių kalinių, nėra ir dirbančių žmonių. Atrodo, viskas tarsi išnykę“ , – sakė jis.
Vytautas pasakojo, kad tremties metais teko gyventi net 6 kaimuose, tačiau lankydamasis juose rado vos kelis, kuriuose dar yra užuominų, kad kadaise čia virė gyvenimas.
„Viskas sunykę, sudegę, sugriuvę... Tik 3 kaimuose dar šis tas liko. Šalia kadaise buvusios taigos taip pat nebėra. Iškirto mišką, viską eksportavo“, – teigė vyras.
Prisiminti istoriją – svarbu
Vytautas tikino, kad ir šiais laikais svarbu prisiminti istoriją bei tai, kokias netektis šalis patyrė, kai buvo okupuota. Anot jo, tik taip tauta gali būti pasiruošusi ir šiandieninėms grėsmėms.
„Jeigu mes pamiršime savo pamokas, nesiimsime jokių apsaugos priemonių ir nesiginsime, galime patekti net į tos didžiosios valstybės glėbį. O ten, manau, mentalitetas vis dar tas pats. Juk puikiai matome, kaip ji elgiasi“, – įspėjo buvęs tremtinys.
