Architektūra kaip jungianti erdvė
A. Scandurros teigimu, šiuolaikinė architektūra turėtų būti suvokiama kaip urbanistinė infrastruktūra, plečianti viešąją erdvę. Pastatas, atsiveriantis visuomenei tampa patirčių ir susitikimų platforma.
Riba tarp vidaus ir išorės silpnėja: į pastatą ateinama ne tik atlikti specifinės funkcijos, bet išgyventi patirtis, dalyvauti miesto gyvenime. Architektūra prasideda ten, kur baigiasi gatvė.
Susiję straipsniai
Pavyzdžiui, 2015 m. Milane vykusiai pasaulinei ekspozicijų parodai EXPO „Scandurra Studio“ suprojektuotas „Expo Gate“ veikė kaip miesto vartai ir atvira aikštė tarp dviejų paviljonų. Suformuota viešoji erdvė ir po dešimtmečio leidžia rengti pasirodymus ir kurti kolektyvines patirtis.
Kaip tendencijos pavyzdį Lietuvoje, A. Scandurra paminėo ir Kauno „Mokslo salą“, sukurta studijų „G. Natkevičius ir partneriai“ ir „SMAR Architecture Studio“. Pastatas taip pat veikia kaip jungtis – ji jungia parką, upę ir miestą, tapdama ir muziejumi, ir viešąja platforma.
Pastato vertė turėtų būti matuojama jo gebėjimu tvirtinti žmonių ryšius. Architektūra tampa erdve, kuri sujungia žmones.
Prisitaikymas
„Pastatas, kuris negali keistis, jau yra pasenęs“, – teigia architektas. Ateities pastatas – nebe monolitas, o adaptyvi, lengvai keičiamų ir perkonfigūruojamų elementų sistema. Architektūra atsisako absoliutaus pastovumo idėjos ir priima tęstinumą kintant.
„Scandurra Studio“ šią idėją siūlo įgyvendinti atstatant Ukrainos mokyklas – jų projektas NEW anksčiau laimėjo Lietuvos inicijuotą konkursą „Ateities mokykla Ukrainai“. Švietimo įstaigų komplekso vizija grindžiama modulių principu, leidžiančiu lanksčiai formuoti vidaus erdves nustatytame perimetre.
„Mokyklos gali būti svetingos erdvės, teikiančios psichologinę ir medicininę paramą, ypač konfliktų akivaizdoje. Architektūra turi reaguoti greitai“, – sako A. Scandurra, pristatydamas viziją Ukrainos mokykloms. Pastatai sukuria sąlygas atkurti pasitikėjimą ir bendruomenę“.
Lietuvoje rekonstrukcija taip pat veikia kaip pastato pritaikymas dabartiniams poreikiams. Buvusi ligoninė Antakalnyje tapo „Vilnius Tech Park“ ( kūrėjai – A2SM architektų studija, kartu su kolegomis iš „Senojo miesto architektų“) – technologijų ir startuolių miesteliu, atviru vilniečiams. XIX a. pastatai įgavo modernias funkcijas, o nauji objektai organiškai papildė kompleksą.
Prisitaikymas suteikia lankstumo ir paverčia pastatą gyvu miesto organizmo elementu, kuris geba atliepti besikeičiančius poreikius ir kurti socialinę vertę.
Tvarus naudojimas
Pakartotinis išteklių ir medžiagų panaudojimas šiandien yra ir aplinkosaugai palanki strategija, ir kultūrinis pasirinkimas. Naudoti esamas struktūras, demontuotų pastatų dalis, medžiagas reiškia mažinti poveikį teritorijai ir naujų išteklių naudojimą, mano italų architektas.
Šiuolaikinė architektūra „perkuria“ pastatus. Tikroji inovacija dažnai reiškia ne naujų formų kūrimą, o išmintingą transformavimą. „Pakartotinis naudojimas leidžia miestams keistis neprarandant istorinės atminties. Kuomet istorija tampa kasdiene patirtimi, ji iš simbolio virsta gyva erdve“, – sako italų architektas.
„Scandurra Studio“ projektas „White Moon“ Milane, kurtas pagal tvarumo principus, demonstruoja jautrią istorinio pastato transformaciją į biurų kompleksą. Istorinė architektūra interpretuojama šiuolaikiškai, derinant eleganciją su funkcionalumu.
„Atmintis yra praktikuojama. Pastatas prisideda prie kolektyvinės atminties tada, kai tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Architektūra turėtų kurti vietas, kuriose visuomenė gali atpažinti save“, – įsitikinęs italų architektas.
Pagarba istorijai matoma ir transformuotame Paupio rajone Vilniuje (studijos „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, „T. Balčiūno architektų biuras“, „Kančo studija“, „JP architektūra“ ir „Ambraso architektų biuras“). Architektūros detalėmis siekta įprasminti rajono praeitį bei pagerbti senosios architektūros palikimą. Pavyzdžiui, verslo centre „Paupio Darboteka“ išsaugoti Tyzenhauzų smuklės likučiai, kultūros paveldui priklausančiame restauruotame fabrike įrengti apartamentai. Buvusi pramoninė teritorija miesto centre konvertuota į pulsuojantį kvartalą.
Architektūra kaip skirtingų kartų santykių struktūra
„Ateities architektūra organizuos ir erdvę, ir kolektyvinį laiką. Visuomenėje, kurioje gyvenimo trukmė ilgėja, pastatas tampa šiuolaikiškas tada, kai leidžia susitikti skirtingiems ritmams, amžiams ir gyvenimo būdams“, – teigia A. Scandurra.
„Scandurra Studio“ projektas „Palazzo Spiga“ jungia kultūrą, verslą ir viešąjį gyvenimą. Po rekonstrukcijos pastatas Milano centre veikia kaip platforma, kur susitinka skirtingi gyvenimo ritmai ir patirtys, o erdvės tinka įvairioms bendruomeninėms veikloms.
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje po rekonstrukcijos (studija „Jungtinės architektų dirbtuvės“) taip pat tapo atvira platforma įvairioms kartoms, suteikdama sąlygas ne vien skaityti, bet ir dirbti, bendrauti bei kurti.
„Šiuolaikinė architektūra tampa įrankiu, kuris jungia miestą, žmones ir laiką. Lankstumas, pakartotinis panaudojimas ir jautrumas istorijai suteikia galią burti ir stiprinti kolektyvinę atmintį“, – sako architektas.