Ir kalba ne tik apie architektūros estetiką, detales ar spalvas. Mažiau statyti naujo, daugiau transformuoti jau esamą; mažiau išreikšti savo kūrybinį ego, daugiau atliepti istoriją ir kontekstą; mažiau architektūrinėmis priemonėmis apibrėžti erdvės funkciją, palikti daugiau laisvės nenumatytiems scenarijams; mažiau naudoti naujų elementų ir medžiagų statybai, daugiau – perdirbtų ar pagamintų netoli statybos vietos.
"Mies van der Rohe Awards“ – tai svarbiausias Europoje architektūrinis prizas, įteikiamas už geriausią per pastaruosius dvejus metus įgyvendintą architektūrinį projektą. Patekti į kas dvejus metus organizuojamą konkursą bet kuriam Europos architektui jau yra garbė ir pasiekimas, nes darbus apdovanojimui nominuoja ne patys jų autoriai, o Fondo atrinkti architektūros ekspertai bei šalyse veikiančios architektų organizacijos.
Šiemetiniam konkursui iš visos Europos suplaukė 410 projektų, iš kurių – 13 lietuviškų architektūros kūrinių.
Susiję straipsniai
Fondo sukviesta tarptautinė architektų komisija, vadovaujama ką tik Pritzkerio prizu (architektūros Nobelio atitikmuo) apdovanoto architekto Smiljan Radic, iš pateiktų projektų į antrą turą išrinko 40.
Keturiasdešimtukas nugulė ne tik į žiuri sąrašus tolimesnei analizei, bet ir į įspūdingą parodą. Joje – ir „Stasio“ muziejus („IMPLMNT“ studija) iš Lietuvos, duodantis progą Lietuvos architektūros bendruomenei rimtai džiaugtis: tai tik antras kartas, kai į 40-uką atrenkamas projektas iš Lietuvos (palyginimui, šiemet 40-uke kaimynų – nei latviškų, nei estiškų – projektų nėra).
Mies van der Rohe Prizas 2026 – Šarlerua (Belgija) Parodų rūmų rekonstrukcija (architecten jan de vylder inge vinck, AgwA).
Atstatymo po II Pasaulinio karo įkarštyje Šarlerua miestas ambicingai nusprendė pasistatyti milžinišką parodų centrą, kuris simbolizuotų miesto klestėjimą ir industrinę sėkmę anglies kasybos pramonės srityje. Be parodų ir prekybos mugių, čia veikė sporto kompleksas su boulingo alėja, teniso kortais ir gaisrine.
Deja, pramonei pasitraukus iš miesto, parodų rūmai taip pat liko be veiklos ir galiausiai reikšmės mieste – pastaraisiais dešimtmečiais čia veikė tik nuotoliu valdomų mašinėlių ringas ir čiuožykla. Kad kompleksą reikia atgaivinti, miesto valdžia nusprendė prieš daugiau nei dešimtmetį, o 2015-aisiais buvo suorganizuotas architektūrinis konkursas.
Jo laimėtojai žinojo, kad laukia neįprastas iššūkis – biudžetas buvo triskart mažesnis, nei vidutiniškai skaičiuojamas tokio ploto (50 000 kv. m) ir paskirties rekonstrukcijai. Vis dėlto architektai pasiūlė alternatyvą miesto svarstymams, kad gal verta rekonstruoti tik nedidelę komplekso dalį. Jie pateikė holistinę viziją viso kongresų centro rekonstrukcijai, darant tik minimalias intervencijas ten, kur jų reikia.
Kaip sako projekto vadovaujantis architektas Jan de Vylder, projekto autorių kolektyvai yra trys: du iš jų tie, kurie projektavo rekonstrukciją, o trečias – originalaus pastato (1950) autorius Jozefas Andre. „Kai originaliame projekte sukurtos erdvės, šviesa, ryšiai tarp patalpų ir architektūrinis įvaizdis veikia, telieka tik to nesugadinti“ – sako Jan de Vylder.
Architektai pusę komplekso pritaikė laikinam parkingui, taip išvengiant poreikio šildyti didžiulį plotą. Kito korpuso viduryje, nugriovus konstrukcijas, sukurtas apželdintas vidinis kiemas, kuriame skulptūros vaidmenį atlieka trys originalūs kaminai.
Šioje pastato dalyje architektai išgriovė ir išorinių sienų, taip atverdami vaizdus į miestą, įleisdami dienos šviesą. Čia įrengtos erdvės parodoms, dirbtuvės, auditorija. Kraštovaizdis atnaujintame komplekse taip pat vaidina daug stipresnį vaidmenį, nei anksčiau. Išvalius gruntą nuo teršalų, aplink kompleksą ir jame sukurtos vietiniais augalais apželdintos erdvės.
Įteikdama Grand Prix autoriams, apdovanojimo žiuri sakė: „Apdovanojame šį projektą už jautrų požiūrį į šio didžiulio, ant šlaito išsidėsčiusio komplekso potencialą, kartu išsaugant svarbiausias architektūrines savybes – mastelį, racionalią struktūrą ir monumentalų charakterį.
Projekte iš naujo įvertinta kiekvienos esamos komplekso dalies istorinė ir paveldosauginė reikšmė, o ja remiantis – pagrįstai nuspręsta, ką griauti, ką išsaugoti ir ką atnaujinti. Architektūrinės intervencijos čia sąmoningai santūrios, neperkrautos pertekliniu dizainu. Pertvarkoma judėjimo sistema, o viešosios erdvės, automobilių stovėjimo aikštelės ir kraštovaizdis natūraliai įsilieja į pastatą. Tuo pačiu projektu atkuriami ryšiai tarp miesto centro ir aplinkinių teritorijų.“
Mies van der Rohe Jaunojo (Emerging) architekto Prizas 2026 – Slovėnijos nacionalinio dramos teatro Laikina būstinė (Vidic Grohar Arhitekti).
Slovėnijos nacionaliniam dramos teatrui prireikus remontuoti istorinį pastatą miesto centre, įstaiga beviltiškai dairėsi laikinų namų, kuriuose galėtų tęsti savo veiklą.
Pasiūlymas įsikurti atskriejo iš kito miesto galo, buvusios industrinės teritorijos. Čia esančiame turbinų gamyklos pastate jo savininkas ir biurą išsinuomoję architektai jau kelis metus puoselėjo miesto gyvybę kuriančias iniciatyvas – nuo baro iki multifunkcinės erdvės įvairiems renginiams.
dešimtį mėnesių minimaliomis priemonėmis ir beveik minimaliu (vos 750 Eur/kv.m) biudžetu architektai pastatą pavertė patogiais namais teatrui. Viename pastato flange įrengta mažoji, kitame didžioji salės, sujungtos repeticijų salių bloku. Kiekviena iš salių turi įėjimo holus, o pagrindinės salės holas lankytojų vakaro programą papildo baru, bilietų kasa ir išėjimu į kiemo terasą.
Architektai žinojo, jog teatras grįš į savo tikruosius namus jau po kelerių metų, todėl jo įrengimui parinktos tokios medžiagos ir konstrukcijos, kurias bus lengva išmontuoti ir panaudoti kitur – pavyzdžiui, medinių klijuotų konstrukcijų laiptinės blokas, iš senojo teatro atvežtos kėdės, medinė laiptų į pagrindinę salę konstrukcija.
Tačiau, kaip sako architektas Jure Grohar, teatro aplinka turi būti nekasdienė, ypatinga, nuteikianti lankytoją pasinerti į teatro stebuklą, todėl šiek tiek dramos interjero architektūroje reikėjo. Ji sukurta, galima sakyti, teatrinės butaforijos principu: įspūdingos sidabrinės užuolaidos – tai augalininkystėje naudojama medžiaga.
Žiuri nuomone, projektas vertas apdovanojimo už „<..gebėjimą laikiną situaciją paversti įtaigiu ir ilgalaikį poveikį kuriančiu architektūriniu sprendimu, apleistą industrinį kompleksą pritaikant gyvai kultūrinei veiklai. Pasitelkus tikslias, nebrangias intervencijas, iš naujo permąstomas pastovumo bei pakartotinio panaudojimo santykis, sukuriant lanksčių ir visiems atvirų erdvių sistemą.
Šios erdvės praturtina miesto kultūrinį gyvenimą, kartu pabrėždamos saikingą medžiagų naudojimą, kūrybišką požiūrį į turimus resursus ir gebėjimą prisitaikyti prie kintančių poreikių.“
Visus Mies van der Rohe apdovanojimui pateiktus darbus, į 40-uką atrinktus projektus bei 7 finalistus galima apžiūrėti Apdovanojimo tinklapyje: https://eumiesawards.com/
Remia: Lietuvos kultūros taryba