Josephine Baker–Marie-Jose Perec sporto ir kultūros centro La Bouëxière projektas neseniai pateko tarp 5 geriausių Europos šiuolaikinės architektūros pavyzdžių ir varžėsi dėl Mies van der Rohe prizo. Apie tai, kaip vienas pastatas gali tapti ir viešąja erdve, ir nauju miesto orientyru, kalbamės su projekto autoriumi, architektūros biuro „Onze04“ įkūrėju, architektu Gustavo Silva-Nicoletti.
– Jūsų projektas yra didesnio sporto ir švietimo komplekso dalis. Koks buvo urbanistinis kontekstas ir kokias problemas radote pradėję dirbti su šiuo projektu? Kokį urbanistinį sprendimą pasiūlėte šiai teritorijai?
– Prancūzijos mažuose miestuose ir miesteliuose šiandien iš esmės nevyksta planinga urbanistinė plėtra. Paprastai juose yra istorinis centras, kuriame sutelkta pagrindinė infrastruktūra, tačiau miestai plečiasi fragmentiškai – statomi nauji gyvenamieji kvartalai, o viešosios erdvės ir ryšiai tarp jų lieka neapgalvoti.
Susiję straipsniai
Todėl kiekvieną kartą, kai pradedame dirbti Bretanėje, pirmiausia stengiamės perimti urbanisto vaidmenį ir sujungti mūsų projektuojamus visuomeninius pastatus su miestu. Nors tam neturime nei papildomo finansavimo, nei užduotyje numatytos programos, vis tiek siekiame kurti viešąsias erdves.
Sklype, kuris buvo skirtas sporto ir kultūros centro projektui, jau buvo du visuomeniniai pastatai – nedidelė sporto salė ir daugiafunkcė erdvė. Aplink buvo sporto aikštynai. Deja, tarp jų nebuvo jokio ryšio.
Žvelgdami į padriką sporto komplekso struktūrą, pasiūlėme pagrindinį pėsčiųjų taką perkelti į centrinę ašį. Taip sujungėme esamus pastatus su naujuoju, o pats takas perskyrė mūsų pastatą į dvi dalis, todėl žmonės dabar gali pereiti per jį kiaurai.
Labai paprastu sprendimu sukūrėme naują viešąją erdvę, kuri sujungė visas aplink esančias funkcijas.
Labai džiaugiamės, kad tai iš tiesų suveikė. Savivaldybė vėliau nutiesė papildomus pėsčiųjų ryšius tarp miesto centro ir mūsų sukurtos viešosios erdvės.
Tai pirmasis dalykas, kurį darome laimėję konkursą Prancūzijoje – stengiamės atlikti urbanisto vaidmenį ten, kur urbanistinio planavimo iš esmės nėra.
– Kodėl vieną programą nusprendėte padalyti į du pastatus, o ne sutalpinti į vieną?
– Todėl, kad programa buvo labai sudėtinga. Reikėjo įrengti šokių salę, skvošo erdvę ir didelę universalią sporto salę. Tai labai skirtingos funkcijos.
Todėl projektą padalijome į du pastatus. Vienas jų – kompaktiškas, gerai apšiltintas tūris, kuriame sutelkėme visas šildomas patalpas: šokių salę, persirengimo kambarius, barą ir pagalbines erdves.
Kitas tūris – didžiulė erdvė, įkvėpta XVI amžiaus Bretanės turgaviečių. Tai buvo vietos, kur po vienu stogu vyko visas visuomeninis gyvenimas – turgūs, susirinkimai, šventės ir šokiai. Norėjome sukurti ne konkrečiai funkcijai skirtą pastatą, o erdvę, kurioje galėtų vykti labai įvairi veikla – nuo sporto iki koncertų ar kongresų.
Ši didžioji erdvė nėra šildoma. Bretanėje klimatas labai švelnus, todėl nėra būtinybės nuolat šildyti visą jos tūrį. Be to, takas, kertantis pastatą, leidžia įrengti kelis įėjimus ir suteikia galimybę naudoti erdvę labai lanksčiai. Pavyzdžiui, jei čia vyksta koncertas ar didelis renginys, lankytojai gali patekti ir per pagrindinį įėjimą, ir per šį viešąjį taką. Tai suteikia pastatui daug daugiau naudojimo galimybių.
– Neabejotinai ryškiausias viso komplekso akcentas yra daugiafunkcė salė. Kaip gimė toks architektūrinis sprendimas – sukurti peršviečiama balta membrana aptrauktą kubą su aštriais smaigaliais kampuose?
– Iš tikrųjų tai nebuvo mūsų idėja. Konkurso užduotyje pats užsakovas prašė suprojektuoti tekstilinės membranos pastatą. Mus sudomino šios medžiagos savybė skleisti labai minkštą natūralią šviesą. Bretanėje jos nėra daug, todėl sportuoti galima beveik nejungiant dirbtinio apšvietimo. Tačiau membrana turi ir trūkumą – vasarą ji labai įkaista.
Todėl suprojektavome stačiakampę dėžę su pakeltais kampais ir žemesne centrine dalimi. Pastato stogo linija įgavo labai savitą siluetą – aštrūs kampai, laikantys baltą, viduryje įlinkstančią „paklodę“. Tokia forma leidžia šiltam orui natūraliai kilti į viršų ir pasišalinti per ventiliacijos angas. Iš esmės būtent šis natūralios ventiliacijos principas ir nulėmė pastato formą.
– Paaiškinote, kad šis sprendimas pirmiausia kilo iš funkcinių poreikių. Tačiau ką galite pasakyti apie architektūrinį įvaizdį?
– Kai pradedi projektuoti, didelę reikšmę turi intuicija. Galvojau apie katenarę – idealią kreivę, kuri susiformuoja pakabinus lyną tarp dviejų taškų. Norėjau sukurti vertikalų pastatą, todėl intuityviai pradėjau dėlioti atraminius taškus. Intuicija yra pusiau patirtis ir pusiau kūrybiškumas. Viskas jau slypi mumyse. Todėl architektūroje niekada viskas nėra vien tik funkcija.
– Ar projektuodami galvojote, kad šis pastatas taps nauju miestelio simboliu?
– Ne. Mes niekada nesiekiame sukurti ikonos. Apskritai negalvojame tokiomis kategorijomis. Mes galvojame apie architektūrą, apie jausmus, suvokimą ir erdvinę patirtį. Tačiau kai pastatas buvo baigtas, paaiškėjo, kad jis atrodo įspūdingai, ypač vakare. Šviesa iš vidaus persišviečia pro membraną ir pastatas tampa šviečiančiu objektu.
Mažų miestelių orientyrai tradiciškai būdavo bažnyčios, kurias galėjai matyti iš bet kurios vietos. Šiandien visuomeniniai pastatai dažnai neturi šio vaidmens. Pastebėjome, kad labai įdomu stebėti šį pastatą iš toli, nes jis tarsi parodo, kur yra miesto visuomeninis centras ir visos pagrindinės miesto funkcijos. Be to, jei matai pastatą net iš gana didelio atstumo, atrodo, kad iki jo nueiti yra lengviau. Žinoma, džiaugėmės, kad pastatas tapo tarsi miestelio žibintu ar švyturiu. Tačiau tai nebuvo pirminis mūsų tikslas.
– Kaip į šį pastatą reagavo vietos bendruomenė?
– Vieną dieną nuvykau į statybvietę. Prie manęs priėjo netoliese gyvenantis žmogus ir paklausė: „Ką jūs čia statote? Mečetę? Katedrą?“ Tai mane labai nudžiugino, nes būtent tokia ir buvo viena iš idėjų – kad pastatas galėtų būti suvokiamas labai įvairiai. Šiandien tai sporto ir kultūros kompleksas, tačiau ateityje mes nežinome, kokia bus jo paskirtis. Ir tai yra gerai. Man labai patinka dramaturgija, kai, norėdamas patekti į visuomeninį pastatą, pirmiausia turi leistis žemyn.
Šiame projekte takas eina viršutiniame lygyje, todėl pagrindinį įėjimą įrengėme šiek tiek žemiau reljefo. Lankytojai pirmiausia nusileidžia į vestibiulį, o iš jo siauru, žemu ir tamsesniu koridoriumi patenka į pagrindinę salę. Visa tai suprojektavome tam, kad žmogus, išėjęs iš šios suspaustos erdvės į didžiulį tekstilinės membranos gaubiamą tūrį, pilną natūralios šviesos ir medinės konstrukcijos grožio, spontaniškai ištartų: „Oho!“
Mums tas „Oho!“ momentas taip pat yra architektūros dalis. Architektūra – tai ne tik funkcija, ne tik urbanistiniai ryšiai, ne tik biudžetas ar konstrukcija. Tai ir gebėjimas sukurti emociją, kurią žmogus patiria atrasdamas erdvę.
– Tekstilinė membrana nėra vienintelė medžiaga, kurią naudojote šiame projekte. Labai svarbų vaidmenį atlieka ir mediena. Klijuotosios medienos konstrukcijos šiandien jau nėra revoliucinis sprendimas, tačiau tokio mastelio erdvėse jos kelia nemažai iššūkių. Kaip projektavote medinę konstrukciją?
– Buvo galima suprojektuoti labai sudėtingą medinę konstrukciją. Tačiau šiame projekte siekėme suderinti sudėtingumą ir paprastumą.
Pastatas remiasi ant keturių atraminių taškų. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų geometrija labai sudėtinga, iš tikrųjų jie suprojektuoti simetriškai – įstrižainės jungia du aukštus ir du žemus taškus. Toks sprendimas leido gerokai supaprastinti konstrukciją, sumažinti kainą ir kartu išlaikyti tą patį erdvinį įspūdį.
Pastato centre įrengta plieninė sija, kuri laiko medines konstrukcijas ir leidžia po ja palikti visiškai laisvą erdvę – tai būtina sporto funkcijai.
Šiame projekte dirbome su puikiais konstruktoriais, kurie sudėtingus dalykus sugebėjo paversti labai paprastais.
– Kodėl pasirinkote medį, o ne plieną?
– Pirmiausia dėl anglies dioksido pėdsako. Mediena šiuo požiūriu yra gerokai palankesnė nei plienas. Be to, Bretanėje mediena naudojama labai plačiai. Vietos rangovai puikiai moka su ja dirbti, o dirbti su plienu jie turi gerokai mažiau patirties.
Tačiau yra ir kita priežastis. Mums mediena primena senąsias Bretanės turgavietes. Tai medžiaga, kuri labai stipriai susijusi su vietos architektūros tradicija.
Man apskritai labai patinka mediena. Tai beveik vienintelė statybinė medžiaga, kurią statybvietėje galima labai lengvai koreguoti. Todėl savo projektuose medieną naudojame labai dažnai.
– Jūsų pastatas yra naujas. Ar šį projektą galima vadinti transformacijos projektu?
– Be abejo. Turėjome teritoriją, kuri jau egzistavo, tačiau jai trūko kokybės. Ji nejungė gyvenamųjų rajonų tarpusavyje, nesiejo visuomeninių pastatų su miesto centru ir aplinkinėmis kaimynystėmis. Todėl pirmasis pakartotinio panaudojimo veiksmas buvo urbanistinis. Paprasčiausiu sprendimu – perkirtę pastatą ir sukūrę viešą taką – iš esmės pakėlėme visos urbanistinės aplinkos kokybę.
Antra, mes neapsiribojome vien tuo, ko iš mūsų buvo prašoma – suprojektuoti sporto centrą. Sukūrėme atvirą programą. Dėl dviejų įėjimų ir lanksčios erdvės pastatas gali priimti daugybę kitų funkcijų, kurių šiandien net negalime numatyti.
Pastatai turi būti suprojektuoti taip, kad galėtų būti panaudoti iš naujo. Jie turi gebėti prisitaikyti prie skirtingų funkcijų, nereikalaujant didelių rekonstrukcijų. Būtent tokį transformacijos potencialą matome šiame projekte.
Ir galiausiai – pati tekstilinė membrana taip pat gali būti panaudota pakartotinai. Ją galima perdirbti į naujas membranas kitiems pastatams arba pritaikyti kitoms reikmėms. Tas pats pasakytina ir apie medieną.
Tam tikra prasme šiame projekte turime du skirtingus pastatus. Vienas – tradicinis, ilgaamžis pastatas, kuris tikriausiai išliks labai ilgai. Kitas – didžiulė, lengva konstrukcija, kuri vieną dieną gali ir nebeegzistuoti. Ir tai taip pat yra tam tikra efemeriškumo forma. Galimybė, kad architektūra nebūtinai turi būti amžina.
Remia Lietuvos kultūros taryba