Ficrovijos rajone stovintis cilindro formos statinys kadaise buvo aukščiausias pastatas Didžiojoje Britanijoje. Virš miesto stogų iškilęs bokštas su daugybe antenų ir mikrobangų ryšio įrenginių atrodė tarsi iš ateities atkeliavęs objektas.
Tačiau net fotografuoti bokštą ar viešai kalbėti apie jo paskirtį teoriškai galėjo būti laikoma Valstybės paslapčių įstatymo pažeidimu.
Paradoksalu tai, kad statinį buvo galima matyti iš daugelio Londono vietų, jis buvo pažymėtas įprastuose žemėlapiuose ir tapo nacionalinio pasididžiavimo objektu. Vis dėlto valdžia jo egzistavimo oficialiai nepripažino iki pat XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio.
Susiję straipsniai
Ryšio kabeliams po žeme nebeliko vietos
Bokšto istorija prasidėjo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai Didžiojoje Britanijoje sparčiai augo telefono ir televizijos ryšio poreikis.
Po Londonu nutiesti variniai ryšio kabeliai nebesugebėjo perduoti vis didėjančio informacijos kiekio. Atrodytų, paprasčiausia išeitis buvo tiesti naujus, didesnės talpos kabelius.
Tačiau po daugiau kaip du tūkstančius metų augusiu miestu jau driekėsi metro tuneliai, kanalizacijos, vandentiekio ir dujų vamzdžiai, elektros bei telefono linijos. Požeminė erdvė buvo tokia perpildyta, kad naujo didžiulio kabelių tinklo tiesimas tuometinėmis technologijomis buvo beveik neįmanomas.
Inžinieriai nusprendė ieškoti ne kelio po žeme, o pažvelgti į viršų.
Informaciją nutarta perduoti aukšto dažnio mikrobangomis į už Londono esančias ryšio stotis, o iš jų – į kitus šalies miestus.
Tam reikėjo pačiame Londono centre pastatyti bokštą, kuris būtų aukštesnis už aplinkinius pastatus, projektuojamus dangoraižius ir radijo stiebus.
Statybų vieta buvo parinkta Klivlando gatvėje, šalia tuometinės Muziejaus telefono stoties. Ryšio signalus iš bokšto buvo galima perduoti tiesiai į apačioje esančią perjungimo įrangą, taip sumažinant signalo nuostolius.
Bokštą nusprendė „plukdyti“ molyje
Statybos prasidėjo 1961 metais. Projektuojant pamatus inžinieriams teko išspręsti sudėtingą problemą.
Po bokštu buvo aptiktas tvirtas kreidos sluoksnis, tačiau iki jo – net 52 metrai Londono molio. Tradiciniai poliai tokio gylio tuomet negalėjo pasiekti.
Todėl inžinieriai pasirinko neįprastą sprendimą – leisti bokštui tarsi plūduriuoti molyje.
Maždaug 7,3 metro gylyje buvo išlieta 27 metrų pločio ir apie metro storio gelžbetoninė plokštė. Ant jos įrengtas nupjautos piramidės formos pagrindas, paskirstantis maždaug 13 tūkst. tonų sveriančio bokšto apkrovą.
Tokia konstrukcija turėjo ne tik apsaugoti statinį nuo smigimo. Bokštas privalėjo išlikti itin stabilus, nes jo antenos siuntė tiksliai nukreiptus mikrobangų signalus.
Net pučiant maždaug 153 kilometrų per valandą vėjui, pastato viršūnė galėjo pasislinkti ne daugiau kaip apie 25 centimetrus.
Tam padėjo per visą bokšto aukštį kylanti tuščiavidurė betoninė šerdis. Ji apačioje platesnė, o kylant į viršų siaurėja. Apvali statinio forma taip pat sumažino stipraus vėjo poveikį.
Viršuje sukosi restoranas
Bokštas buvo oficialiai atidarytas 1965 metų spalio 8 dieną. Ceremonijoje dalyvavo tuometis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Haroldas Wilsonas.
Nors statinys pirmiausia buvo skirtas telekomunikacijoms, jo viršutiniuose aukštuose buvo įrengta vieša apžvalgos aikštelė, kokteilių baras ir besisukantis restoranas.
Restorano grindys visą ratą apsisukdavo maždaug per 22 minutes, todėl pietaudami lankytojai galėdavo grožėtis nuolat besikeičiančia Londono panorama.
Tarp čia apsilankiusių garsenybių buvo grupės „The Beatles“ nariai, Mickas Jaggeris, boksininkas Muhammadas Ali, aktorė Lynn Redgrave, politikai ir karališkųjų šeimų atstovai.
Apžvalgos aikštelė sulaukdavo maždaug 50 tūkst. lankytojų per savaitę. Žmonės eilėse laukdavo po kelias valandas.
Dalis žemutinių bokšto aukštų iš išorės priminė įprastus biurus su tamsinto stiklo langais. Tačiau už jų buvo sumontuota telekomunikacijų ir elektromechaninių relių įranga. Šiose patalpose dirbo vos keli technikai.
Teisme pavadino tik „23 vieta“
Viešas bokšto gyvenimas tebuvo viena jo istorijos pusė.
Statinys taip pat buvo slaptos mikrobangų ryšio sistemos „Backbone“ dalis. Šis tinklas jungė svarbiausius valdžios objektus, karines bazes ir regioninius valdymo centrus.
Jis buvo kuriamas tam, kad ryšys šalyje galėtų veikti net ir branduolinio išpuolio atveju.
Ryšio stočių vietos ir naudojami dažniai buvo įslaptinti. Dėl šios priežasties valstybės paslaptimi tapo ir pats bokštas – nors apie jį žinojo kone kiekvienas londonietis.
Situacija absurdo viršūnę pasiekė 1978 metais, kai žurnalistai ir informatoriai buvo teisiami už duomenų apie slaptą valstybės ryšių tinklą rinkimą.
Teisėjas pareikalavo, kad proceso metu puikiai visiems žinomas Londono bokštas būtų vadinamas tik „23 vieta“.
Tik 1993 metais parlamento narė Kate Hoey pasinaudojo parlamentine neliečiamybe ir Bendruomenių Rūmuose viešai patvirtino bokšto egzistavimą. Ji taip pat oficialiai paskelbė jo adresą – Klivlando gatvė 60.
Taip viena prasčiausiai saugomų Didžiosios Britanijos paslapčių pagaliau buvo išslaptinta.
Sprogimas užvėrė duris lankytojams
Bokšto viešasis gyvenimas nutrūko gerokai anksčiau.
1971 metais 31-ajame aukšte esančiame tualete sprogo bomba. Atsakomybę prisiėmė dvi skirtingos teroristinės organizacijos, tačiau tikrasis kaltininkas taip ir nebuvo nustatytas.
Nors sprogimas nepadarė didelės žalos konstrukcijoms, po jo apžvalgos aikštelė ir restoranas plačiajai visuomenei buvo uždaryti.
Restoranas dar kurį laiką veikė rengiant privačius renginius, tačiau 1980 metais galutinai užsidarė.
Tais pačiais metais bokštas prarado aukščiausio Londono pastato titulą, kai buvo baigtas statyti aukštesnis „NatWest Tower“.
Vėliau keitėsi ir jo pavadinimas. Didžiosios Britanijos pašto telekomunikacijų padalinį privatizavus, Pašto bokštas pirmiausia tapo Telekomunikacijų bokštu, o galiausiai – BT bokštu.
Technologijos pavertė jį nebereikalingu
Bokšto paskirtį galiausiai pakeitė ne politika ir ne saugumo grėsmės, o technologijų pažanga.
Palydovinis ir šviesolaidinis ryšys palaipsniui išstūmė mikrobangų sistemas. Didžiulę dalį bokšto užėmusi įranga paseno, o išorėje kabėjusios antenos tapo pavojingos ir buvo nuimtos.
Šiandien BT bokštas yra saugomas kaip II laipsnio architektūros paveldo objektas. Oficialioje „Historic England“ duomenų bazėje jis apibūdinamas kaip svarbus telekomunikacijų bokštas, buvęs visos šalies ryšių tinklo centru.
2024 metais telekomunikacijų bendrovė „BT Group“ paskelbė bokštą už 275 mln. svarų sterlingų parduodanti JAV viešbučių valdytojai „MCR Hotels“. Bendrovė įsipareigojo išsaugoti Londono simboliu tapusį statinį ir paversti jį viešbučiu.
Naujausiuose projekto pasiūlymuose numatyti viešbučio kambariai, restoranai, parduotuvės, vieša aikštė ir visuomenei prieinama apžvalgos erdvė. Taip pat svarstoma ant žemesnės komplekso dalies įrengti baseiną, iš kurio atsivertų Londono panorama.
Dalis numerių galėtų būti įrengta pačiame bokšte, aplink jo betoninę šerdį, o daugiau gyvenamųjų patalpų atsirastų prie bokšto esančiame istoriniame telefono stoties pastate.
Kadangi BT bokštas yra saugomas kultūros paveldo objektas, jo pertvarkymas bus itin sudėtingas. Statinys taip pat nebuvo projektuotas nuolat gyventi dideliam skaičiui žmonių, todėl būtina įrengti papildomus evakuacijos kelius ir pritaikyti jo konstrukcijas šiuolaikiniams saugumo reikalavimams.
Pagal 2026 metais pristatytą preliminarų grafiką statybos galėtų prasidėti 2029 metais, o viešbutį tikimasi atidaryti 2033-iaisiais. Iki tol iš pastato dar turi būti pašalinta likusi telekomunikacijų įranga.
Prieš daugiau kaip šešis dešimtmečius šis bokštas simbolizavo technologijų ateitį. Dabar jis primena, kaip greitai net įspūdingiausi ateities statiniai gali tapti praėjusios epochos paminklais.
Parengta pagal „New Atlas“