Prisiminimų parkas Šeduvoje sukurtas kaip „Dingusio štetlo“ muziejaus dalis. Jis pasakoja apie čia gyvenusią žydų bendruomenę, kurios pasaulis per Holokaustą buvo sunaikintas.
Šiemet šis parkas tapo portalo Lrytas konkurso „Žalioji erdvė 2026“ nugalėtoju. Komisijos vertinimai buvo labai stiprūs. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Vainius Pilkauskas parką pavadino „unikaliu žmogaus atminties ir gamtos darnos paminklu“, o architektė, KTU docentė Gražina Janulytė-Bernotienė – net „mokomuoju“ kraštovaizdžio parku Lietuvai. Čia sunku rasti atsitiktinumą, nes viskas sukurta taip, kad kraštovaizdis atrodytų ne „padarytas“, o tarsi čia buvęs visada.
Tai, matyt, ir yra didžiausia šio parko jėga – jame beveik nesimato įdėto darbo. O juk kuo natūraliau atrodo kraštovaizdis, tuo daugiau preciziškumo jame paslėpta. Takai, pievos, medžių grupės, intymesnės erdvės ir į tolį atsiveriantys vaizdai sudėlioti taip, kad lankytojas ne matytų, o jaustų. Kraštovaizdis veda, stabdo, atveria ir paslepia – ir kartu pratęsia muziejaus pasakojimą apie tai, kas čia vyko.
Pirmasis toks Lietuvoje: duris atvers žydų kultūros muziejus
Prisiminimų parko autoriai – šveicarų „Enea Landscape Architecture“. Lietuvos kraštovaizdžio projektavimo ir įgyvendinimo įmonė „Gruta“ prie projekto prisijungė vėliau ir tapo vietiniu „Enea“ partneriu Lietuvoje. Jų užduotis buvo padėti šveicarų sumanymui prigyti čia – mūsų klimate ir mūsų dirvožemyje.
Būtent apie šią nematomąją projekto pusę – apie tai, kiek inžinerijos slypi po natūraliai atrodančiu kraštovaizdžiu, kiek sprendimų tenka priimti jau vietoje, kaip išsaugoma stipri užsienio autorių vizija ir kartu prisitaikoma prie Lietuvos sąlygų,– pokalbis su želdynų specialiste, UAB „Gruta“ bendrasavininke Ingrida Vainauskiene.
– Kai „Gruta“ įsitraukė į projektą, pagrindinių jo autorių – „Enea Landscape Architecture“ – vizija jau buvo gerokai pažengusi. Kaip tapote šveicarų komandos vietiniais partneriais ir koks buvo jūsų vaidmuo?
– Tiesa, į projektą įsitraukėme tada, kai „Enea Landscape Architecture“ projektas jau buvo gerokai pažengęs. O vėliau tapome jų vietiniais įgyvendinimo partneriais – mūsų užduotis buvo padėti pritaikyti sprendinius Lietuvos sąlygoms, pasitelkiant vietos žinias ir patirtį.
Išskirtiniai konkurso „Žalioji erdvė 2026“ apdovanojimai – ceremonija vyko laive
Man labai svarbu, kad tai, kas gražiai atrodo brėžiniuose, būtų taip pat profesionaliai įgyvendinta realiame kraštovaizdyje. Tokio masto projekte daug kas sprendžiama jau ne popieriuje: svarbi augalų kokybė ir dydis, dirvožemis, šaknų sistemos, vandens režimas, sodinimo technologijos. Visa tai lemia, kaip parkas atrodys ne tik pirmąją dieną, bet ir po penkerių ar dešimties metų.
Mūsų vaidmuo buvo padėti „Enea“ komandai geriau suprasti vietos sąlygas ir rasti būdus, kaip jų viziją kokybiškai įgyvendinti Lietuvoje, išsaugant pirminį projekto charakterį.
– Projektas popieriuje ir tikras kraštovaizdis niekada nėra visiškai tas pats. Kiek sprendimų teko priimti jau vietoje, kai paaiškėjo, su kokiu dirvožemiu teks dirbti, kokių augalų realiai galima gauti ir ką pati vieta leidžia padaryti?
– Kai įsitraukėme, projektas jau turėjo labai aiškią koncepciją ir kryptį. Tačiau tokio masto kraštovaizdyje dalį sprendimų galima priimti tik vietoje, jau prasidėjus įgyvendinimui.
Susiję straipsniai
Tai ypač susiję su realiomis dirvožemio sąlygomis, augalų kokybe ir prieinamumu, tikslia jų sodinimo vieta bei tuo, kaip viskas atrodo ir veikia konkrečioje erdvėje.
„Enea“ komanda šiame procese dalyvavo labai aktyviai ir kartu su mumis dirbo objekte, kad priimti sprendimai nenutoltų nuo pirminio sumanymo.
– Vaikštant po parką dėmesys natūraliai krypsta į medžius, pievas, želdinius ir bendrą kraštovaizdį. Tačiau didelė dalis darbo lieka nematoma – po žeme, dirvožemio, šaknų, vandens režimo, augalų įsitvirtinimo reikalai. Kiek šiame parke yra inžinerijos ir kas buvo sudėtingiausia kuriant tą nematomą jo dalį?
– Labai daug. Ir tai viena iš tų projekto dalių, kurių žmogus paprastai nepamato.
Augalas yra gyvas organizmas. Jo negalima tiesiog „padėti“ į projektą kaip architektūrinio elemento. Reikia galvoti, kaip jis augs, kaip keisis jo forma, kiek vietos reikės šaknims, kaip reaguos į sausrą ar perteklinę drėgmę.
Todėl augalų parinkimas nebuvo vien estetikos klausimas. Turėjome galvoti apie visą jų gyvavimo ciklą ir apie tai, kaip šiandien pasodintas parkas atrodys po daugelio metų.
Vien gerų augalų neužtenka – būtina sukurti tinkamas sąlygas jiems augti. Todėl labai svarbūs buvo dirvožemis, augimo terpė, vieta šaknims, drėgmės valdymas, sodinimo technologijos ir augalų įtvirtinimas.
Didžiausias iššūkis buvo užtikrinti, kad augalai gautų tinkamą augimo terpę, orą, vandenį ir turėtų pakankamai vietos šaknims. Kitaip tariant, prieš kuriant matomą kraštovaizdį pirmiausia reikėjo pasirūpinti augalų „namais“.
Man, kaip želdynų specialistei, tai viena įdomiausių projekto dalių, nes būtent čia susitinka kraštovaizdžio architektūra, biologija ir inžinerija.
– Ar prisimenate pirmą reakciją išvydusi „Enea“ sumanymą? Kada supratote, kad čia kuriama ne tiesiog įspūdinga muziejaus aplinka?
– Iš „Enea“ koncepcijos iš karto buvo aišku, kad kraštovaizdis čia nėra dekoracija. Jis turi savo pasakojimą, atmosferą ir labai stiprų ryšį su šios vietos istorija.
Kraštovaizdis turėjo suteikti buvimą tam, ko fiziškai čia jau nebėra – sukurti erdvę, kurioje istoriją būtų galima ne tik išgirsti ar perskaityti, bet ir pajusti.
Tai iš karto suteikė labai daug atsakomybės. Negalėjome tiesiog sukurti gražaus parko – reikėjo padėti sukurti erdvę, kuri turi prasmę.
I. Junčienės nuotr.
– Prisiminimų parkas buvo kuriamas labai jautrioje istorinėje vietoje. Kaip augalais, erdve, jų ritmu ir kaita galima sukurti emociją ir perteikti atmintį?
– Šis kraštovaizdis turėjo kalbėti labai subtiliai. Augalai, takai, erdvės ir perėjimai tarp atviresnių bei uždaresnių vietų turėjo padėti žmogui pajusti šios vietos istoriją.
Todėl buvo labai svarbu išsaugoti „Enea“ sukurtą atmosferą – mastelį, želdinių ritmą, sezoniškumą ir pačių erdvių kaitą.
– Vaikštant parke jo charakteris nuolat keičiasi: vienur atsiveria pievos ir tolimas horizontas, kitur erdvė tampa uždaresnė, intymesnė. Kaip buvo kuriama tokia erdvių dramaturgija?
– Čia augalai beveik tapo architektūra. Jie formuoja erdves ir perspektyvas, paslepia arba atveria vaizdus ir leidžia žmogui pereiti iš vienos emocinės būsenos į kitą.
– Šio parko stiprybė, regis, nėra vien įspūdingi medžiai ar atskiri gėlynai – stipriausiai veikia visa jų visuma. Kaip buvo parenkami augalai ir kiek jų pasirinkimą diktavo Lietuvos klimatas?
– Man būtų sunku išskirti vieną konkretų augalą. Kaip ir pastebėjote, stiprybė slypi visoje kompozicijoje.
Svarbūs medžiai, formuojantys parko struktūrą, krūmai, daugiamečiai augalai ir pievų želdiniai. Tačiau svarbiausia, kad jie čia nėra atskiri gražūs egzemplioriai – visi kartu kuria vientisą kraštovaizdį.
Man ypač artimas toks požiūris, kai augalas nėra tik dekoracija, bet tampa istorijos ir erdvės dalimi.
Žinoma, buvo labai svarbu rinktis mūsų sąlygoms tinkamus augalus. Tačiau „vietinis“ nebūtinai reiškia tik tas rūšis, kurios natūraliai auga Lietuvos gamtoje. Svarbiausia, kad augalas būtų tinkamas mūsų klimatui, gebėtų prisitaikyti ir kartu išlaikytų projekte numatytą charakterį.
Tokio masto projektui augalų paieška irgi tampa atskiru darbu. Kai kuriuos reikia rezervuoti gerokai iš anksto, ieškoti skirtinguose medelynuose ir labai atidžiai vertinti jų kokybę.
– Konkurso „Žalioji erdvė 2026“ komisijai įspūdį darė tai, kad parke beveik nėra atsitiktinumų, tačiau jis neatrodo „padarytas“. Ar sukurti įtikinamai natūralų kraštovaizdį iš tiesų sunkiau negu formalų, reprezentacinį želdyną?
– Tikrai taip.
Natūraliai atrodantis kraštovaizdis iš tiesų yra vienas sudėtingiausių dalykų, kuriuos galima sukurti. Jis turi atrodyti taip, tarsi būtų susiformavęs savaime, nors iš tikrųjų kiekvienas augalas, jo vieta, aukštis, ritmas ir santykis su greta augančiais augalais yra kruopščiai apgalvoti.
Kuo natūraliau atrodo galutinis rezultatas, tuo daugiau profesionalaus darbo už jo slypi.
Muziejaus „Dingęs štetlas“, Ž. Tamulionytės nuotr.
– Tokio masto parke sudėtingų etapų turbūt buvo ne vienas. Kas įgyvendinant projektą pareikalavo daugiausia darbo ir tikslumo?
– Vieno etapo neišskirčiau. Sudėtingas buvo visas projektas – jo mastas, didelis augalų kiekis, skirtingi želdinių tipai ir būtinybė viską įgyvendinti labai tiksliai.
Gal net labiausiai pavykusios yra tos vietos, kuriose žmogus jokio techninio darbo nepastebi.
Jeigu eini per parką ir galvoji apie jo atmosferą, o ne apie tai, kaip įrengtas drenažas, paruoštas dirvožemis, pasodinti augalai ar išspręstas vandens režimas, vadinasi, techninis darbas atliktas gerai.
Kuo geriau padarytas nematomas darbas, tuo natūraliau atrodo galutinis rezultatas.
„Enea Landscape Architecture“ nuotr.
– Kiek glaudus buvo darbas su pagrindiniais parko autoriais „Enea Landscape Architecture“? Ar šveicarų komanda projektą perdavė įgyvendinti, ar liko ir tuomet, kai sumanymas persikėlė iš brėžinių į Šeduvą?
– Labai glaudus.
„Enea“ buvo atsakinga ne tik už kraštovaizdžio koncepciją ir projektavimą. Jų komanda aktyviai dalyvavo ir įgyvendinant parką.
Komandos nariai ilgesnį laiką buvo Lietuvoje ir dirbo kartu su mumis objekte, kad projektinė vizija būtų kuo tiksliau perkelta į realų kraštovaizdį. Jų kokybės standartai labai aukšti visuose etapuose. Todėl mums tai buvo labai vertinga patirtis ir ypatinga galimybė dirbti prie tokio lygio projekto.
– O kur šiame projekte labiausiai jaučiamas būtent jūsų – vietinių partnerių – indėlis?
– Mūsų pagrindinis indėlis buvo praktinė patirtis – suprasti, kaip konkrečius sprendinius įgyvendinti Lietuvos sąlygomis, užtikrinti augalų gyvybingumą ir pasiekti projektuotojų numatytą rezultatą.
„Enea Landscape Architecture“ nuotr.
– Ar turite parke vietą, kuri jums pačiai labiausiai patinka ir kurioje aiškiausiai jaučiate, kad sumanymas pavyko?
– Man ypač patinka tos vietos, kuriose nebejauti aiškios ribos tarp suprojektuoto kraštovaizdžio ir natūralios aplinkos.
Kai augalai ima lietis į vientisą kraštovaizdį, atsiranda jausmas, kad parkas čia buvo visada.
Man tai vienas didžiausių projekto sėkmės ženklų.
– Kraštovaizdžio kūrinys skiriasi nuo pastato tuo, kad atidarymo dieną jis dar nėra baigtas. Koks Prisiminimų parkas bus po penkerių ar dešimties metų?
– Manau, tikrasis šio projekto charakteris dar tik pradeda atsiskleisti.
Kraštovaizdis nebaigiamas tą dieną, kai pasodinamas paskutinis augalas. Tą dieną jis tik pradeda gyventi.
Toks ilgalaikis požiūris buvo numatytas nuo pat pradžių. Parkas kurtas ne kaip baigtinis vaizdas, o kaip gyvas kraštovaizdis, kuris laikui bėgant keisis ir bręs.
Po penkerių, dešimties ar daugiau metų medžiai bus kitokio mastelio, augalai vis labiau jungsis į vientisas bendrijas, keisis šešėliai, spalvos ir sezoninis parko charakteris.
Todėl tokio projekto vertę reikia matuoti ne tik tuo, kaip jis atrodo šiandien, bet ir tuo, kaip jis bręs laikui bėgant.
– Vadinasi, net ir preciziškai sukurtą parką galima gana greitai sugadinti netinkama priežiūra. Kas užtikrina, kad augdamas ir keisdamasis jis nepraras pirminės idėjos?
– Profesionali priežiūra tokiam parkui yra būtina.
Ji nėra vien periodinis „sutvarkymas“. Tai nuolatinis kraštovaizdžio stebėjimas ir valdymas – augalų būklė, genėjimas, ravėjimas, jų formos ir augimo kontrolė, vandens sąlygos, o prireikus – ir augalų keitimas.
Svarbu, kad tokią priežiūrą atliktų specialistai, suprantantys ne tik estetinę parko pusę, bet ir biologinį jo vystymąsi.
Parko priežiūrą prižiūri „Enea Landscape Architecture“, kad augant ir keičiantis kraštovaizdžiui būtų išsaugota pirminė projekto idėja ir kokybė.
„Enea Landscape Architecture“ nuotr.
– Esate dirbusi ne prie vieno kraštovaizdžio projekto. Kuo šis jums pačiai kitoks? Ir kodėl Prisiminimų parkas nėra tiesiog labai gražiai sutvarkyta muziejaus aplinka?
– Šis projektas turi labai stiprią emocinę ir istorinę reikšmę. Kiekvienas sprendimas čia turi būti jautrus vietai ir jos istorijai.
Man tai vienas iš tų projektų, kurie labai aiškiai primena, kad kraštovaizdžio architektūra veikia ne tik estetiką, bet ir žmogaus emocijas, atmintį, santykį su konkrečia vieta.
Šio parko negalima matyti tik kaip muziejaus aplinkos. Kraštovaizdis čia nėra fonas – jis yra pasakojimo dalis.
Jis padeda žmogui sustoti, pajusti erdvę, prisiminti ir suprasti. Augalai, medžiai, pievos, šešėliai ir perėjimai tarp atvirų bei uždaresnių erdvių kuria emocinę kelionę per šios vietos istoriją.
Man „Dingęs štetlas“ memorialinis parkas nėra tiesiog gražiai sutvarkyta teritorija. Tai gyvas kraštovaizdis, kuris kartu su muziejumi pasakoja apie tai, ko šiandien jau nebegalime pamatyti, bet ką turime prisiminti.