Nelaimė įvyko spalio 16 dieną Skotsdeile, Arizonos valstijoje, įsikūrusiame architektūros komplekse „Taliesin West“. Tai buvę vieno įtakingiausių XX amžiaus architektų F. L. Wrighto žiemos namai ir kūrybinės dirbtuvės, dabar įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Tą popietę po kompleksą vaikščiojo ekskursantų grupė. Regione pūtė stiprus vėjas, kurio gūsiai siekė maždaug 52 km/val.
Pasak Skotsdeilio policijos, vėjas nuo vieno pastato stogo nuplėšė skaidrios stogo dangos dalį. Ji pataikė į ekskursijoje dalyvavusio Rogério Renato Mateucci galvą. Vyras nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje.
Susiję straipsniai
Žuvusysis buvo Brazilijos Paranos popiežiškojo katalikiškojo universiteto rektorius, atvykęs į Jungtines Valstijas dalyvauti tarptautinėje programoje Arizonos valstijos universitete.
Pasak jo kolegų, R. R. Mateucci domėjosi menu ir architektūra, todėl apsilankymas F. L. Wrighto rezidencijoje jam buvo ypač svarbus.
Apie pavojus kalbėta dar iki nelaimės
Po tragedijos JAV žiniasklaidoje pasirodė informacijos, sukėlusios papildomų klausimų dėl istorinio komplekso saugumo.
Vietos televizijai „Arizona’s Family“ kalbėjęs buvęs „Taliesin West“ darbuotojas, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės, pasakojo anksčiau matęs, kaip nuo stogo dėl vėjo atsipalaidavo konstrukcijų dalys.
Jo teigimu, per šešis darbo mėnesius buvo pasitaikę dar du panašūs incidentai.
Buvęs darbuotojas žurnalistams pateikė ir liepos mėnesį užfiksuotą vaizdo įrašą. Jame matyti, kaip per audrą vėjas judina vieną iš skaidrių stogo plokščių.
Vyras suabejojo, ar istorinio objekto priežiūrai buvo skiriama pakankamai dėmesio ir lėšų.
Vis dėlto šie buvusio darbuotojo pasakojimai dar nereiškia, kad nelaimę sukėlė aplaidumas. Policija incidentą tiria kaip su oro sąlygomis susijusį nelaimingą atsitikimą, o galutinės išvados dėl jo priežasčių nepaskelbtos.
Stogo būklė kėlė rūpesčių jau seniai
Dar viena svarbi aplinkybė paaiškėjo atsigręžus į paties Franko Lloydo Wrighto fondo, prižiūrinčio istorinį kompleksą, anksčiau skelbtą informaciją.
Šių metų kovo mėnesį fondo paveldosaugos direktorė Rebecca Barron pasakojo apie ilgalaikius planus atnaujinti „Taliesin West“ stogus.
Pasak jos, šiuo metu naudojama akrilinių plokščių sistema, įrengta praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, artėja prie savo eksploatavimo laikotarpio pabaigos ir turi būti pakeista.
Dar 2011 metais atliktas energinio efektyvumo vertinimas parodė, kad esama stogo sistema nėra pakankamai efektyvi.
Fondą tai paskatino svarstyti, kaip sugrąžinti architekto sumanytą lengvą, iš audinio pagamintą stogo dangą, kartu pritaikant ją šiuolaikiniams saugumo, patvarumo ir energinio efektyvumo reikalavimams.
Šis projektas buvo rengiamas daugiau nei dešimtmetį. Buvo tiriamos naujos medžiagos, kuriami konstrukcijų modeliai ir ieškoma sprendimo, leidžiančio išsaugoti pirminę architektūros idėją.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad kol kas nėra patvirtinta, ar mirtiną sužalojimą sukėlusi konstrukcijos dalis buvo būtent iš tos stogo sistemos, apie kurios atnaujinimą kalbėjo fondo specialistai.
Architekto sumanymas buvo visai kitoks
„Taliesin West“ pradėtas statyti 1937 metais Sonoros dykumoje, Makdauelio kalnų papėdėje.
F. L. Wrightas norėjo sukurti architektūrą, kuri ne prieštarautų dykumos kraštovaizdžiui, o taptų jo dalimi.
Statyboms buvo naudojami vietiniai akmenys, dykumos smėlis, betonas ir mediena. Žemi pastatai su ilgomis horizontaliomis linijomis tarsi įsiliejo į aplinkinius kalnus.
Iš pradžių kompleksas buvo sumanytas kaip laikina žiemos stovykla, kurioje architektas gyvendavo ir dirbdavo kartu su mokiniais.
Vienas neįprasčiausių sprendimų buvo stogai. Juos dengė ant medinių konstrukcijų ištemptas audinys, praleidęs natūralią šviesą ir leidęs reguliuoti oro judėjimą.
Šiltuoju metų laiku kai kurios dangos dalys būdavo nuimamos.
Vėliau, kompleksą pritaikant nuolatiniam naudojimui, lengvas audinys buvo keičiamas stiklo pluošto, o dar vėliau – akrilinėmis plokštėmis. Buvo įrengtos ir oro kondicionavimo sistemos.
Taip buvusi laikina dykumos stovykla pamažu virto nuolat veikiančiu architektūros kompleksu.
Vienas svarbiausių XX amžiaus architektūros objektų „Taliesin West“ laikomas vienu ryškiausių F. L. Wrighto organinės architektūros pavyzdžių.
Jame architektas ne tik gyveno ir kūrė, bet ir ugdė būsimus architektus. Kompleksą sudaro gyvenamosios patalpos, projektavimo studijos, dirbtuvės, susirinkimų ir renginių erdvės, terasos bei vidiniai kiemai.
Po architekto mirties 1959 metais čia įsikūrė jo palikimą saugantis fondas, o kompleksas ilgainiui tapo lankytojams atviru muziejumi.
2019 metais „Taliesin West“ kartu su kitais septyniais F. L. Wrighto suprojektuotais pastatais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Tai viena svarbiausių vietų norint suprasti architekto požiūrį į gamtos ir žmogaus sukurtos aplinkos santykį.
Lankytojų kol kas neįleidžia
Po spalio 16-osios nelaimės „Taliesin West“ buvo uždarytas neribotam laikui.
Tragedija viename garsiausių pasaulio architektūros paminklų iškėlė klausimą, su kuriuo susiduria daugelio istorinių pastatų valdytojai: kaip išsaugoti autentišką architektūrą ir kartu užtikrinti, kad dešimtmečius eksploatuojamos konstrukcijos būtų saugios lankytojams.