Kvapas. Tik tai architektę Ievą Prunskaitę privertė imtis šio projekto – nes visa ne taip džiugino.

Kai ji pirmą kartą pravėrė šių namų duris, ją pasitiko ne dizaino idėjos, o rąstinio medžio šiluma, drėgnas oras ir ramybė, sklindanti pro langus, už kurių atsivėrė ežero veidrodis. Visa kita – šiek tiek slogios, suspaustos erdvės, neteisingai sudėliota funkcija, sena elektros instaliacija, morališkai atgyvenusios apdailos medžiagos, patamsėjęs medis – prašėsi konstruktyvaus pokyčio.

Ievai buvo patikėta trijų rąstinių namelių rekonstrukcija ežero pakrantėje – kelios draugų šeimos nusprendė šią vietą įsigyti kaip bendrą poilsio uostą.

Viską pakeitė nušveistos išbalintos sienos

[[ge:lrytas:lrytas:35718827]]

„Kai pirmąkart čia atėjome, tamsių atspalvių nameliuose dominavo prieblanda, nors vietos ne taip ir mažai, bet viskas ten atrodė suspausta, tačiau kvapas tvyrojo stebuklingas.

Tas rąsto kvapas, kuris tave kažkaip vis tiek sulaiko. Ir, žinoma, vaizdas į ežerą – tik dėl šių dalykų ėmiausi darbo“, – prisiminė architektė. Tik vėliau ji įvertino, kad šis projektas buvo vienas didžiausių iššūkių jos praktikoje. Mat rąstiniai namai – gyva struktūra, kur kiekviena pertvara, kiekvienas kampas riboja laisvę improvizuoti.

[[ge:lrytas:lrytas:38431905]][[ge:lrytas:lrytas:38588631]][[ge:lrytas:lrytas:38231258]]

Išlaisvino erdves

Namelių erdvės ten buvo arba labai suspaustos, arba kaip tik priešingai didžiuliai nejaukūs kambariai numatyti 6 ar net daugiau žmonių nakvynei. Išplanuota neefektyviai, svetainėje trūko erdvumo, o miegamuosiuose privatumo, jaukumo.

„Tad pirmas žingsnis – išlaisvinti erdves ir atrasti naujus jų santykius. Todėl viską „išbalinome“ – pašviesinome sienas, kad dingtų tas sunkumas. Buvo pašalintas senas tamsus lakas, išvalyti rąstai.

Grindys – natūralaus medžio, stalviršiai – akmeniniai, durys, baldai – iš natūralių paviršių. Norėjosi kvėpavimo“, – pasakojo architektė.

Ir kai rąstai pašviesėjo, pasikeitė viskas – nameliai tapo jaukūs, elegantiški, tarsi atšviežėję.

Tačiau estetika – tik viena pusė. Didžioji darbo dalis slėpėsi nematomuose sluoksniuose.

Inžineriniai sprendimai – rimtas iššūkis

Senoje rąstinėje konstrukcijoje nieko neįmanoma „užmesti“ ant sienos – nei instaliacijos, nei vamzdynų. Viską reikėjo integruoti taip, kad neliktų jokių paviršinių dėžučių, lovelių ar laidų. O tai – didžiulis inžinerinis galvosūkis.

„Sienose atviros, jokios gipso apdailos ar plokščių čia nėra. Laidai turi keliauti grindimis arba lubomis, arba per tam tikras numatytas angas.

[[ge:lrytas:lrytas:39143338]]

Tad kiekvienas jungiklis, kiekvienas šviestuvas turėjo būti suplanuotas preciziškai – iškart“, – aiškino Ieva.

Vandentiekis ir kanalizacija taip pat buvo išvedžioti labai kruopščiai. Vonios kambariuose įrengtas grindinis šildymas, bet vėlgi – jokių papildomų grindų sluoksnių, nes būtina išlaikyti autentišką aukštį ir grindų struktūrą.

„Buvo svarbu viską padaryti nepastebimai. Šviesa – subtiliai priderinta prie lubose einančių rąstinių balkių renkantis kuo minalistiškesnius šviestuvus. Lizdai – natūraliose vietose, kad netrukdytų akiai. Ir viskas veikia“, – džiaugėsi pavykusiu darbu architektė.

Senamadiški laiptai virto puošmena

Vienas iš įsimintiniausių sprendimų – laiptų konstrukcija, vedanti į antrą aukštą. Pirmą kartą juos pamačiusi, Ieva neslėpė nuostabos: jie buvo gremėzdiški, statiški, atrodė morališkai pasenę.

[[ge:lrytas:lrytas:38745900]]

Pirmuose eskizuose net buvo minčių juos keisti iš pagrindų. Tačiau išmatavus ir geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad laiptai gali likti, juk taip gerokai tvariau– tereikia pakeisti jų santykį su aplinka.

„Dabar sunku patikėti, bet tai tie patys laiptai. Pakeitėm tik jų turėklus – vietoj senų sunkių elementų atsirado švelnūs, lakoniški metalo virbelių turėklai. Ir viskas. Esamas laiptasijas ir pakopas išbalinome derindami prie medinės grindų dangos. Ir tada a jie tapo beveik nematomi“, – pasakojo Ieva.

Pakeitus turėklus, paslėpus jų konstrukciją po jais įrengtoje drabužių spintoje, laiptai susiliejo su interjeru. „Lipti patogu, galvos nekerti, o estetiškai – atrodo, lyg nieko ir nebūtų. Tai labai švarus, taktiliškas sprendimas“, – įvertino kūrėja.

Kai išimi senas duris ir įstatai naujas, prie rąstinių staktų lieka tarpai – senos konstrukcijos pėdsakai, kurių neįmanoma užmaskuoti. Ieva ilgai svarstė su durų meistrais, ką su jais daryti.

Galiausiai nusprendė neslėpti, o išnaudoti – ant tų vietų pritvirtino juodas medines plokšteles, ant kurių pakabino mažas pasagas. Jos tapo ne tik dekoracija, bet kartu ir ir simboliu – subtiliu būdu pažymėta atmintimi, jog šie namai turi savo istoriją. O ir laimę, kalbama, pasagos neša.

Įsimylėjo rąstus

Iki šio projekto rąstiniai namai atrodę pernelyg tamsūs, uždari, nelankstūs architektūriškai šiandien Ievai tokie nebeatrodo.

Šis darbas viską pakeitė. Ne todėl, kad būtų buvęs lengvas – kaip tik priešingai. Ji patikėjo rąstu galia. Ir netrukus pati įsigijo seną rąstinę trobą. Kartais architektūra keičia ne tik erdves, bet ir jos kūrėjus.

Tai, kuo virto seni rąstiniai namukai, gniaužia kvapą: vilniečių lūkesčiai pasiteisino su kaupu