Istoriniame visuomeninės paskirties name įrengtas gyvenamasis būstas mena praėjusį šimtmetį ir alsuoja ypatinga dvasia. Patekus į šią erdvę lengva pajusti laiką, kuris čia tarsi sustojęs – storos sienos, plytų mūras ir didelės erdvės saugo praeities pėdsakus.
Kuriant interjerą svarbiausia buvo nieko „nesugadinti“ ir kuo daugiau išsaugoti. Pati erdvė diktavo sprendimus: už lango žaliuoja šimtamečiai medžiai, viduje atsiveria senas plytų mūras, nuo kurio tereikėjo nupūsti per laiką susikaupusias dulkes, o viršuje – tarsi netikėtas modernus akibrokštas – monolitinės lubos, į interjerą įnešančios šiuolaikiško kontrasto.
Susiję straipsniai
Reikėjo taikytis prie esamų sienų, arkų ir nišų, todėl kiekvienas sprendimas gimė iš dialogo su pastato architektūra. Buvo išnaudotas kone kiekvienas centimetras – įrengtos pagalbinės patalpos, o pagrindinė svetainė palikta kuo erdvesnė ir atviresnė.
Didžiausias iššūkis buvo šviesa. Ji į patalpas sklido tik iš vaikų kambario pusės, todėl teko ieškoti sprendimų, kaip ją „įleisti“ giliau į būstą. Vaikų kambariai buvo atskirti stiklinėmis atitvaromis, kurios leidžia šviesai laisvai keliauti per visą erdvę, tačiau kartu išsaugo kambarių privatumo jausmą.
Vis dėlto labiausiai netikėta šiuose namuose – miegamojo vieta. Jis tarsi atsiduria lauke: suprojektuotas prie namo pristatytoje stiklinėje oranžerijoje. Gulint lovoje virš galvos matyti tik medžių šakos ir naktinis dangus su žvaigždėmis. Tai ypatingas ryšys su gamta – jausmas, kad miegi tarp medžių, nors iš tiesų esi pačiame miesto centre.
Interjero autorė – Ieva Prunskaitė, studija „Prusta“.
Šis interjeras dalyvavo interjero architektūros konkurse „Mano erdvė 2025“, kurį organizuoja portalas Lrytas kartu su Lietuvos architektų sąjunga.