Dažnai žmonės pasako: gražu, bet dar ne dabar, gal vėliau. Ir tai išduoda – jie dar nepasiruošę į savo namus įsileisti klasikos. Taip kalba daugiausia prabangius klasikinius interjerus kurianti interjero dizainerė Ernesta Rekštienė.

Ir iš tiesų – klasika šiandien dažnai lieka tarsi ant slenksčio: ja žavimasi, bet retas ryžtasi įsileisti į kasdienybę.

Galbūt todėl, kad klasikinis interjeras nėra „patogus visiems“. Jis negali būti neutralus fonas. Jis turi charakterį. O charakteris, kaip ir žmonėse, kartais erzina, kartais intriguoja, bet visada sukelia emociją. „Kiekvienas interjeras turi ją turėti, kitaip jis negyvas“, – sako dizainerė.

Šiandien, kai aplink tiek daug saugių, neutralių, lengvai pakeičiamų interjerų, sprendimas rinktis aiškią stilistiką reikalauja tam tikros drąsos. Tačiau, pasak pašnekovės, įtikinti žmones nėra sunkiausia dalis.

[[ge:lrytas:lrytas:40517442]]

„Jei pati tiki tuo, ką darai, užsakovai tai jaučia. Pasitikėjimas atidaro duris“, – sako ji.

Namas, kuriame klasika turi svorį

Pradžioje visada būna pokalbis. Ne apie stilius, o apie žmogų. Kaip jis gyvena, kas jam svarbu, kokius įsivaizduoja savo namus. Iš šių fragmentų po truputį dėliojasi būsimo interjero kryptis. Viską labai išlengvina, jei į Ernestą besikreipiantys žmonės jau būna matę jos ankstesnius darbus.

Klasika, pasak dizainerės, turi savo kainą – ne tik finansinę. Ji reikalauja apsisprendimo. Kiekviena detalė, kiekvienas ornamentas kalba apie ją, todėl čia nėra kur pasislėpti už „universalaus sprendimo“. Galbūt dėl to dalis žmonių renkasi atidėti – „vėliau“.

[[ge:lrytas:lrytas:41601804]][[ge:lrytas:lrytas:41728043]][[ge:lrytas:lrytas:41792594]]

Tačiau tie, kurie ryžtasi, dažniausiai ieško ne efekto, o pastovumo. „Tai žmonės, kurie vertina kokybę“, – trumpai savo užsakovus apibendrina ji.

Vienas naujausių dizainerės projektų – keturių asmenų šeimos namas Klaipėdoje. Ne naujas, o iš esmės perdarytas. Tiesa, sudėtinga stogo konstrukcija apribojo galimybes, todėl didelė projekto dalis buvo ne kūryba, o paieškos – ką galima keisti, o ko ne. Šis etapas pareikalavo daugiausia laiko.

Visas procesas užtruko dvejus metus.

Namo architektūra pati padiktavo vidaus interjero kryptį – fasadas aiškiai signalizavo klasikinę stilistiką. Simetrija, dekoratyvūs elementai, marmuras. Bet čia lengva peržengti ribą. „Nesinorėjo apsunkinti namų“, – sako dizainerė.

Todėl pasirinktos šviesios spalvos, skirtingos grindų dangos subtiliai atskiria erdves, dekoras veikia kaip papildymas, o ne pagrindinis veikėjas. Interjeras išlaiko eleganciją, bet neperauga į demonstratyvią prabangą.

Marmuras šiuose namuose kartojasi daugelyje erdvių – grindyse, voniose, detalėse.„Man patiko jo raštas – švelniai pulsuojantis. Jis tarsi išnyksta erdvėje“, – pasakoja dizainerė. Skirtinguose kambariuose jis atsiskleidžia vis kitaip – keičiasi spalva, nuotaika, bet išlieka bendras ritmas.

Nors interjeras turi aiškų charakterį, jis nėra nepraktiškas, įsitikinusi Ernesta: „Tai svarbi dalis, apie kurią dažnai negalvojama – kaip namai atlaikys kasdienybę: vaikus, judėjimą, netvarką.Interjeras neturi riboti šeimos gyvenimo“.

Todėl parinktos medžiagos yra atsparios naudojimui, paviršiai lengvai valomi, o raštai padeda paslėpti kasdienius pėdsakus. Tai nėra interjeras „žiūrėti“, jis skirtas gyventi.

Namuose daug pereinamųjų erdvių – arkų, koridorių, laiptų. Tačiau jos nėra tik jungtys. Kiekviena zona turi savo nuotaiką: virtuvė – tamsi, ryški, aktyvi, miegamasis – ramus ir minkštas. Vonios kambariai – atskiri pasauliai, su skirtingais charakteriais.

Paauglių erdvėje daugiau lengvumo, šeimininkų – daugiau ramybės, svečių – daugiau reprezentacijos.

Nors klasikiniai interjerai dažnai siejami su ilgaamžiškumu, dizainerė į tai žiūri praktiškai. Svarbiausia, pasak jos,gerai suplanuotos erdvės, apšvietimas, inžineriniai sprendimai. Visa kita – kinta.

Jei pagrindas stiprus, interjeras išlieka. Keičiasi detalės, bet ne pats jausmas. Ir galbūt čia slypi atsakymas, kodėl klasika vis dar laukia „vėliau“. Ji reikalauja ne tik sprendimo, bet ir pasitikėjimo – kad tai, kas kuriama šiandien, turės vertę ir po dešimties metų.

Visiškai kitokie klaipėdiečių namai: po rekonstrukcijos ryžosi tam, ką kiti vis atidėlioja