Jos teigimu, pastatas neatlaikė gausaus sniego svorio. Tai buvo buvusi žydų manufaktūra, vietos gyventojų prisimenama kaip senoji universalinė, alkoholio ar vadinamoji „gelažų“ parduotuvė. Sartų regioniname parke dirbanti specialistė pažymėjo, kad pastatas buvo ne tik mūras, bet ir miesto istorijos dalis.
Specialistė rašo, kad šis įvykis primena atsakomybę nekilnojamojo turto savininkams. Įsigijus turtą Dusetų urbanistinio draustinio teritorijoje, atsakomybė tenka ne tik už savo nuosavybę, bet ir už kultūrinį paveldą, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms.
Po paskelbtos žinios socialiniuose tinkluose pasipylė gyvenotojų komentai. Dalis jų teigė, kad pastatas jau seniai buvo apleistas ir griūtis buvo tik laiko klausimas. Kiti komentavo, jog tragedijos buvo galima išvengti, jei sniegas nuo stogo būtų buvęs laiku nuvalytas.
Susiję straipsniai
Taip pat pasigirdo nuomonių, jog Lietuvoje daug paveldo pastatų sulaukia panašaus likimo dėl sudėtingų tvarkybos procedūrų, brangių leidimų ir ilgamečio delsimo.
Gyventojai taip pat svarstė apie konstrukcijų patikimumą. Esą pastato viduje galėjo būti pakeista plano struktūra, išplatinti langai ar pažeistos nešančios sienos, todėl sniego svoris galėjo būti tik paskutinis veiksnys, lėmęs griūtį.
Tuo tarpu I. Kepalaitė primena, kad saugomose teritorijose net ir po avarijos negalima savavališkai imtis jokių darbų. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas numato, kad visi statybos, remonto, tvarkymo ar griovimo darbai turi būti derinami su atsakingomis institucijomis. Apie įvykį ir planuojamus darbus būtina informuoti Kultūros paveldo departamentą ir Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją.
Pasak specialistės, svarbu saugoti savo turtą ir istoriją, kol tam dar yra galimybių.