Sodybą įsigijusi kaunietė jos neteko ir dar gali likti skolinga – priežastis yra neįtikėtina

„Manau, kad buvę sodybos šeimininkai susitarė su kaime gyvenančiu vyriškiu užvaldyti mano turtą. Niekada nebūčiau nė įtarusi, kad senjorai sugebėtų sukurti tokį sudėtingą planą“, – mintimis dalinasi V. Skritulskaitė.

Anot jos, apie tai byloja daugybė ženklų, kuriuos teisiniu keliu sudėtinga įrodyti, o net jei ir pavyktų – kainuotų daug pinigų.

„Aš savo įtarimais dalinuosi, bet tik tiek. Teismai, nagrinėdami bylas, nenukrypsta nuo temos bei į smulkmenas, net jei jos man atrodo reikšmingos, nesigilina“, – savo nuomonę išsakė V. Skritulskaitė. Kaune gyvenusi pašnekovė, auginanti mažametę dukrelę, ne vienerius metus ieškojo erdvaus žemės sklypo su statiniais. Moteris tikėjosi įkurti žirgyną ir greta jo apsigyventi pati.

Pasiūlymo pirkti sodybą Jackiškių kaime, Kauno rajone iš nekilnojamojo turto agento Gintauto Tamkevičiaus V. Skritulskaitė sulaukė 2023-ųjų pavasarį. Iš jai pateiktos informacijos pašnekovė sakė supratusi, kad už pardavėjų prašomą sumą įsigis beveik 2 hektarų žemės ūkio paskirties sklypą bei kelis remonto reikalaujančius statinius.

„Ir tik artėjant sutarties pasirašymo datai sužinojau, kad didžiulės sumos prašoma ne už visą sodybą, o tik už gyvenamąjį namą, kluoną, šulinį, šiltnamį.

„Registrų centre“ buvo nurodyta, kad viso to vertė yra mažesnė nei 15 tūkst. eurų. Todėl keturis kartus didesnę kainą sutikau mokėti, jei nuosavybe taps ir po statiniais ir aplink esantis žemės sklypas. Buvau pasiėmusi paskolą ir daugiau pinigų neturėjau. Nė nenumaniau, kad perkant „sodybą“ kaime gali įsigyti tik namą. Tad pardavėjams pasakiau – perku viską arba nieko“, – pasakoja V. Skritulskaitė.

Pardavėjus, anot pašnekovės, pažįstantis agentas pasiūlė abiems pusėms pasirašyti dvi sutartis – statinių pardavimo ir žemės dovanojimo. Abu sandoriai sudaryti tą pačią dieną toje pačioje notarų kontoroje – 2023 m. birželio 27 d.

Po šio įvykio, anot V. Skritulskaitės, ir pradėjo nemalonumai.

„Pora, pardavusi man savo turtą, gyvena kaimynystėje. Buvau įsitikinusi, kad tą dieną, kai jį įsigijau, turiu teisę į privatumą. Deja, bet taip nebuvo – kaimynai, dažnai net nepranešę ir man nebūnant, ateidavo pasiimti įvairių sodyboje likusių daiktų. Kartą radau juos net savo namų viduje, todėl pakeičiau spynas ir paprašiau jų apsispręsti, ką dar norėtų pasiimti ir pabaigti vaikščiojimus į mano teritoriją“, – sako moteris.

Ji įsitikinusi, kad būtent tai išprovokavo pagyvenusios kaimynės nepasitenkinimą ir ji ėmė ieškoti būdų, kaip iškraustyti „nepaklusnią“ jauną moterį.

„Savo tikrųjų motyvų ir konflikto priežasties pardavėja nė neslepia – ji ne kartą tai įvardino teismuose. Pirma sulaukiau įvairių tarnybų tikrinimo dėl įkurto žirgyno bei daugybės kitų dalykų. Vėliau – ir kvietimo į teismą dėl neva apsimestinai sudaryto žemės dovanojimo sandorio“, – sako V. Skritulskaitė.

Anot jos, pardavėjai yra viešai patvirtinę, kad per pastaruosius dešimt metų yra sudarę ne vieną sandorį pas notarą bei dažnai prieš jiems įvykstant konsultuodavęsi su specialistais.

„Matyt, šįkart jie taip pat pasikonsultavo, nes į žygį prieš mane pajungė dar vieną kaimyną. 2023-aisiais galiojo įstatymas, apie kurį aš nieko nežinojau. Apie jį neužsiminė nei brokeris, nei notarė. Pagal jį parduodant žemės ūkio paskirties žemę, pirmiausia reikėjo apie tai pranešti Nacionalinei žemės tarnybai“, – pasakoja V. Skritulskaitė.

Tuomet, kaip vėliau išaiškinta teisme, apie tai turėjo būti paskelbta viešai ir atsiklausta vietovėje gyvenančių ūkininkų, ar jie norėtų pasinaudoti pirmumo teise įsigyti sklypą.

„Tai netaikoma dovanojimo atveju. Bet pardavėjai, sužinoję apie šį įstatymą, pakalbėjo su ūkininku, galinčiu kreiptis į teismą. Kitaip tariant – jie, galima sakyti, patys sau inicijavo ieškinį, teisme iškart sutiko, kad sandoris yra apsimestinis ir neslėpė, kodėl siekė proceso teisme – tiesiog norėdami mane iškraustyti, nes jiems nepatinku“, – sakė V. Skritulskaitė.

Ji svarsto, kad susitarimas tarp Jackiškių kaimo gyventojų įvyko, nes ieškovas niekada aktyviai neūkininkavo, apie naują kaimynę ir jos kuriamą žirgyną žinojo.

Kol kelių instancijų teismai nagrinėjo bylą, LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 4 punktas neteko galios, todėl minėtas kaimynas pirmenybės įsigyti žemę nebeteko. „Ieškovas laimėjo, bet ar iš tiesų? Juk jis žemės be eilės įsigyti nebegalės ir net prasidėjus teismams kaimynas apie tai žinojo. Įstatymas pasikeitė vos po kelių mėnesių nuo bylos pradžios. Kodėl tuomet bylinėjosi? Iš kokių lėšų, žinodamas, kad vis tiek žemės nepirks, mokėjo advokatams?

Teismui būtų pakakę paprašyti jo sąskaitos išrašų ir daug kas būtų paaiškėję – gal būtų rasta neaiškios kilmės pavedimų jam, gal nustatyta, kad neturint pajamų žemės įsigyti jis tiesiog nebūtų turėjęs galimybės. Kodėl, įrodinėjant, kad dovanojimo sandoris yra apsimestinis, nebuvo įrodinėjama, kad noras pirkti žemę taip pat yra apsimestinis. Tad, galima sakyti, kaimynas tapo senai pažįstamos poros ambicijų įrankiu“, – daugybę klausimų kelia V. Skritulskaitė.

Neskundžiamame teismo sprendime, anot jos, sklypas su statiniais grąžintas buvusiems savininkams, o jie įpareigoti pirkėjai atiduoti 64 tūkst. eurų. V. Skritulskaitę atstovaujantis antstolis areštavo pardavėjų sąskaitas, bet jose tokios sumos nėra.

„Niekas nežino, kada savo sumokėtus pinigus atgausiu, bet išsikraustyti turiu. Įstatymuose ir teismų praktikoje ši klaida turėtų būti atitaisyta – kol nėra pinigų, nėra ir pirkinio, – svarsto V. Skritulskaitė, – Tiesa, kol kas yra neišspręstas klausimas dėl turto pagerinimo – esu į jį investavusi kelias dešimtis tūkstančių eurų.

Tačiau neseniai gavau naują kaimynų ieškinį, kuriame tvirtinama, kad už neteisėtą naudojimąsi jų nuosavybe esu skolinga daugiau nei 100 tūkst. eurų!“, – šokiravusia žinia pasidalino V. Skritulskaitė.

Jauna moteris stebisi, kad tokie dalykai teisinėje valstybėje gali egzistuoti.

„Ne tik kad netekau turto, galiu prarasti investuotus pinigus, bet dar ir likti skolinga... Kodėl? Nes patikėjau notare, kad ji sudarė teisėtą sandorį, ir tuo, kad išsikrausčiusi į kaimą galėsiu ramiai gyventi?“, – retoriškai svarsto žirgyno savininkė.

Ji pasakoja iš kaimynų sulaukusi daugybės kaltinimų – dėl tvarkomo sklypo, auginamų galvijų ir paukščių, žirgų bei įvairiausių kitų dalykų.

„Nežinau, ko kaime gyvenantys asmenys tikisi – kad laukais nevažinės traktoriai, pievose nesiganys galvijai? Nebus jokio kvapo ir garso? Mane glumina, kokius „žygdarbius“ gali nuveikti senjorai, greičiausiai norėdami smalsauti bei kontroliuoti kito žmogaus gyvenimą. Turbūt keistesnės ir absurdiškesnės tikrosios priežasties teismams nėra. Jei nebūčiau pakeitusi spynų ir leidusi poniai vaikščioti po kiemą kada nori, mūsų santykiai nebūtų aštrėję, o kultūringas žinutes keitę įžeidžiančio turinio ir grasinantys tekstai“, – sako V. Skritulskaitė.

Kol ji neatgavo savo už pirkinį sumokėtų ir investuotų pinigų, negali įsigyti jokio kito turto.

Be to, rudenį moters namuose kilo gaisras, kurio metu ji neteko didelės dalies svarbių asmeninių daiktų. „Su dukrele gal ir galėtumėte greitai įsikraustyti, bet kur dėti žirgus, avis, višteles?“, – išeities nemato pašnekovė.

Pasidomėjusi kaimynų nuosavybės istorijos įrašais „Registrų centre“, V. Skritulskaitė gavo daugybę dokumentų, liudijančių, kad jie ne kartą dalyvavo ne tik taikiuose sandoriuose, bet ir teisminiuose procesuose. „Iš to galima daryti išvadą, kad patirties, kaip dalintis turtą bylinėjantis, jie turi pakankamai.

Nežinau, kokios buvo kitos istorijos, bet tikiuosi atsiliepsiant žmones, kurie nukentėjo nuo šios poros. Kaimynai žemę paveldėjo bene prieš dešimt metų mirus giminaičiui. Parduoti ją nusprendė keli metai prieš ją man įsigyjant. Tik vėliau paaiškėjo, jog pirkėjų buvo ir prieš mane, bet sandoriai vis nutrūkdavo“, – turima informacija dalinosi V. Skritulskaitė.

Kad senjorų nuosavybę Jackiškių kaime mėginta parduoti iki V. Skritulskaitės sudarytų sandorių, žurnalistei patvirtino ir nekilnojamojo turto agentas G. Tamkevičius. Jis patikslino, kad susitarimas derybų eigoje tapo nepriimtinas abiem pusėms. Šaltinių suteiktos informacijos, kad pardavėjai pasiliko avansą, pašnekovas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti.

Kad su V. Skritulskaite susijusi istorija kelia daugybę klausimų, taip pat užsiminė šioje vietoje dirbanti policijos pareigūnė, kurios pareigos, vardas ir pavardė redakcijai žinomi. Pašnekovė sako, kad kaimynas ūkininkas yra priskiriamas nepasiturintiems žmonėms.

Ji užsiminė, jog lankantis vyriškio namuose neužfiksuota ir įprasta ūkininkavimui veikla. V. Skritulskaitės turimuose garso įrašuose minėtas kaimynas išsako mintį, kad kaunietės įsigyta žemė turėjo priklausyti jam už daugybę metų darbo ja rūpinantis. „Vyriškis buvo įsitikinęs, kad ją gaus nemokamai arba labai pigiai“, – pastebėjimais dalinosi V. Skritulskaitė.

Advokatų profesinės bendrijos „Vaičiūnas ir Vaičiūnas“ advokatas Audrius Vaičiūnas, atstovavęs kaimyno interesus, teigė, kad byla buvo nagrinėjama visose trijose instancijoje ir užbaigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu – nutartimi.

„Tiek aš, tiek mano klientas yra patenkinti galutiniu sprendimu, nes įrodėme tai, kuo grindėme savo ieškinio reikalavimus – statinių pardavimas ir žemės sklypo dovanojimas buvo vienas sandoris, kuris buvo sudarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų normas. Nemanau, kad pats klientas galėtų ką nors daugiau papasakoti apie bylą, nes nedalyvavo teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant iš esmės, nes byloje buvo sprendžiami teisės, o ne fakto, klausimai“, – komentarą pateikė advokatas.

Dėl situacijos komentaro žurnalistė kreipėsi į senjorų advokatą Vygaudą Molį ir sulaukė iš jo tokio atsakymo: „Atsižvelgiant į jų amžių ir sveikatos būklę, mano klientai yra nusprendę situacijos nekomentuoti“.

Redakcijai remiantis teismuose nagrinėjamų bylų garso įrašais, dovanotą turtą atgavę senjorai V. Skritulskaitei turi daug priekaištų – neva ji nuslėpė ketinimus steigti žirgyną, sklype statyti naujus statinius ir keisti žemės reljefą, grasino fiziniu susidorojimu ir padegti sodybą, šmeižė, įžeidinėjo, neatidavė daiktų ir malkų po to, kai dovanojimo bei pardavimo sandoriai įvyko ir t.t.

Notariato įstatymo 2 punktas numato, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šiame įstatyme numatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.

„Tačiau mano istorija įrodo, kad, sudarydamas sandorį pas notarą, negali būti tuo tikras“, – stebėjosi V. Skritulskaitė.

Teisingumo ministerijos (TM) įgalioti asmenys redakcijai teigė, kad Lietuvoje veikia lotyniškojo notariato sistema, pagal kurią notaro veiklos paskirtis – preventyvus teisėtumo užtikrinimas, t. y. siekis, kad sandoriai būtų sudaromi laikantis teisės aktų reikalavimų ir kad galimų ginčų būtų išvengta dar iki sandorio patvirtinimo: „Pažymėtina, kad notaras vykdo prevencinę teisėtumo kontrolę, siekdamas užkirsti kelią neteisėtiems sandoriams jų sudarymo stadijoje, tačiau tai nepaneigia konstitucinės teismų kompetencijos galutinai spręsti ginčus dėl civilinių teisių ir pareigų“.

Teismų praktikoje pasitaikantys atvejai, pasak TM, kai notaro patvirtintas sandoris vėliau teismo pripažįstamas neteisėtu, savaime nereiškia, kad notariato sistema neveikia ar yra praradusi savo reikšmę. „Tokios situacijos paprastai yra susijusios su individualiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vertintinos kaip pavienės, o ne sisteminės. Tai patvirtina ir statistiniai duomenys. 2024 metais notarai Lietuvoje atliko 1 312 354 notarinius veiksmus, bet ginčai dėl notarinių veiksmų sudaro itin mažą dalį bendrame notarinių veiksmų masto kontekste“, – tvirtinama TM atstovų atsakyme.

Anot ministerijos darbuotojų, svarbu pabrėžti, kad notarų veikla Lietuvoje yra nuolat prižiūrima ir vertinama. Galiojantys teisės aktai numato kelis notarų priežiūros ir atsakomybės mechanizmus. „Paminėtina, kad 2023–2025 metais iš pareigų atleisti 2 notarai pagal Notarų garbės teismo sprendimą teikti teisingumo ministrui siūlymą atleisti notarą iš pareigų. Taip pat 2025 metais buvo sustabdytas 1 notaro įgaliojimas, kai buvo apskųstas Notarų garbės teismo sprendimas teikti teisingumo ministrui siūlymą atleisti notarą iš pareigų“, – teigiama raštu atsiųstame atsakyme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Teismo pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene Tautvilė Merkevičiūtė sakė, kad statistika, kiek LAT neteisėtais pripažįsta notarų patvirtintų sandorių, nėra renkama, tačiau tokių sprendimų pasitaiko.

Lietuvos notarų rūmų prezidentas Marius Stračkaitis teigia, kad bylų teismuose, kuriuose dalyvavo notarų profesinės civilinės atsakomybės draudikas, skaičius net nesudaro 0,01 proc. skaičiuojant nuo visų atliktų veiksmų. Anot jo, tai labai nedidelis skaičius, kuris akivaizdžiai patvirtina notaro veiklos prasmingumą ir tinkamą funkcijų vykdymą, siekiant užtikrinti sandorių teisėtumą – jeigu notarinė prevencija neveiktų, teismuose nagrinėjamų bylų skaičius būtų gerokai didesnis.

„Kalbant apie šioje byloje minimą atvejį, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šalys nustato savo valią, kokius veiksmus nori atlikti. Tokiose situacijose negalima atmesti ir žmogiškojo faktoriaus – asmeninio suinteresuotumo ar kitų individualių motyvų. Šalims esant nesąžiningoms, slepiant savo tikruosius ketinimus nuo notaro, pastarasis ne visada gali juos nustatyti, – dalinamasi įžvalgomis apie V. Skritulskaitės sudarytus sandorius, – O notaras privalo vadovautis šalių aiškiai išreikšta valia.

Jeigu šalys sandorio sudarymo metu nurodo, kad nori sudaryti dovanojimo sutartį, notaras neturi teisinio pagrindo atsisakyti atlikti tokį veiksmą vien dėl prielaidų, jog galbūt egzistuoja kitokie, nuo jo nuslėpti kiti motyvai. Todėl šaliai pareiškus norą dovanoti turtą, notaras negali savavališkai teigti, kad dovanojimo sandoris negali būti sudaromas“.

Lietuvos notarai kiekvienais metais nuosekliai investuoja į savo kvalifikaciją – nuolat kelia profesinę kompetenciją, domisi naujausia teismų praktika ir teisės aktų pokyčiais, be to, privalomai draudžiama visų notarų profesinė civilinė atsakomybė, kuo rūpinasi Notarų rūmai.

„Privalomojo draudimo suma yra 250 000 eurų vienam draudiminiam įvykiui. Padarius žalą dėl neteisėtų notaro veiksmų, pirmiausia ji atlyginama iš profesinės civilinės atsakomybės draudimo, tačiau notaras išlieka asmeniškai atsakingas už visą padarytą žalą, jeigu ji didesnė nei draudimo suma.

Jo atsakomybė nėra ribojama laike – notaras privalo atlyginti žalą net ir pasibaigus profesinei veiklai, o pareiga atsakyti už žalą galioja iki gyvenimo pabaigos. Būtent tam įstatyme ir yra nustatyta tokia ilgalaikė notaro civilinė atsakomybė, kaip griežtas saugiklis, kad nebūtų tvirtinami neteisėti sandoriai. O iš teismuose esančių bylų dėl notarų atliktų notarinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti statistikos matyti, kad esantys saugikliai, reguliavimas yra pakankamas“, – teigia M. Stračkaitis.

Advokato, ilgamečio teisės tyrėjo ir praktiko, teisės mokslų daktaro, docento Gintauto Danišausko teigimu, po LAT sprendimo yra keli būdai, kuriais gali pasinaudoti advokatas, ginantis savo kliento interesus. Pavyzdžiui, kreiptis į Konstitucinį teismą, jei įstatymas, kuriuo rėmėsi teisėjai, manoma, kad prieštarauja Konstitucijai. Taip pat jei aiškiai netinkamai yra pritaikytas įstatymas ar paaiškėja naujos aplinkybės.