Salako malūną pastatė Livonijos ordino palikuonis – vokietis iš Latvijos. Jo sienos saugo gražią istoriją apie darbščius vietos žmones, kuriuos gyventojai taip vertino, kad net sutrukdė išvežti į Sibirą.
Miltai malūne buvo malami dyzeliniu belgišku varikliu, kurį aušino vandeniu. Šiltas vanduo vamzdžiu tekėjo į lauką, o vietos moterys juo skalaudavo skalbinius. Taip pat malūne buvo įrengta lentpjūvė, kurioje gamino skiedras stogo dengimui.
Vienas iš projekto iniciatorių fotografas Rimvydas Vaitkevičius portalui Structum.lt pasakoja, jog malūnas anksčiau priklausė jo tėvui. Būdamas paauglys, R. Vaitkevičius šiame malūne padėjo tėčiui malti miltus. Visgi, malūnas veikė neilgai ir buvo ilgam užmirštas.
„Laikas pastatą naikino ir griovė, o man vis kirbėjo mintis jį išsaugoti. Pasinaudojome Europos sąjungos parama jame įrengti fotostudiją. Buvo suremontuotas stogas, pakeisti langai ir durys, įrengtas sanitarinis mazgas, pakeisti išlūžę laiptai. Sunkiausias darbas buvo išvalyti patalpas nuo storo miltų sluoksnio, kuris dengė viską – lubas, grindis ir sienas. Darbai truko metus.
Sulaukėme daug žmonių susidomėjimo ir džiaugsmo, kad miestelyje atsirado nauja erdvė. Žmonės palaikė ir sveikino, kad pasiryžome tokiam projektui. Norėjome sukurti netradicinę erdvę fotostudijai ir bendruomenės veikloms“, – sako fotografas.
Malūno atnaujinimu jis rūpinosi drauge su žmona Egle, kuri buvo atsakinga už interjero kūrimą. „Derinome seną ir naują, stengėmės interjerą kurti tvariai: visi baldai – iš antrų rankų, gėlės iš atiduotuvių – manome, kad pasaulyje ir taip per daug daiktų, todėl suteikėme jiems antrą gyvenimą. Iškėlėme sau iššūkį įrengti malūną ne perkant, o randant ir išsaugant“, – kalbėjo R.Vaitkevičius.
