Iš pastatų administratoriaus perspektyvos vaizdas paprastesnis. Dalis sprendimų tikrai yra gyventojų rankose, bet svarbiausia – pasirinkti teisingą kryptį.
„Žmonės dažnai pradeda nuo smulkmenų: mažina temperatūrą, per retai vėdina, ieško stebuklingų triukų. O didžiausi pinigai ir daugiausia šilumos dažniausiai prarandama visai kitur. Paprastai tariant: didžiausią efektą duoda ne tai, ką padaro vienas butas, o tai, ką susitvarko visas namas“, – sako „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.
Pavyzdžiui, namo sandarumas ir bendros erdvės – šioje srityje galima išgauti patį didžiausią efektą. Jei šiluma „bėga“ per laiptinės duris ar langus, rūsį ar požeminę parkavimo aikštelę, už ją mokame visi, net jei bute viską darome idealiai.
„Tai vadinamosios „niekieno“ vietos: jas visi naudoja, bet problema dažnai lieka be šeimininko. Praktikoje būtent čia slypi greičiausi, paprasčiausi ir stebėtinai efektyvūs sprendimai – durų sureguliavimas, nauji pritraukėjai, tarpų sandarinimas, rūsio mazgų sutvarkymas. „Kartais užtenka labai žemiškų darbų – sutvarkyti, kad durys užsidarytų iki galo, ir kad pro tarpus nešvilptų vėjas. Skamba paprastai, bet namo mastu tai sukuria realų efektą“, – paaiškina bendrovės atstovas.
Antras pagal poveikį aspektas – šilumos punktas ir jo valdymas. Šilumos punktas daugiabutyje yra tarsi sistemos „smegenys“: jis sprendžia, kiek šilumos namui reikia dabar, atsižvelgiant į lauko temperatūrą ir nustatymus. Jeigu punktas sureguliuotas netiksliai, namas gali būti šildomas per daug (švaistymas) arba per mažai (diskomfortas, nepasitenkinimas). Čia svarbu suprasti: vien tik „prisukti“ šildymą nėra išmintingiausias kelias – dažnai reikia ne mažinti aklai, o sureguliuoti taip, kad sistema dirbtų tolygiai ir stabiliai.
Trečias didelis akcentas – šildymo sistemos balansavimas. Jį paprasčiausia paaiškinti per kasdienį vaizdą: viename bute žmonės atsidaro langą, nes per karšta, o kitame – vaikšto su megztiniais, nes šalta. Tokia situacija paprastai reiškia, kad šiluma pastate pasiskirsto netolygiai. Balansavimas leidžia sumažinti kraštutinumus, todėl mažėja švaistymas, kai šiluma „išvėdinama“.
„Kai namas pradeda šilumą valdyti kaip sistemą, pirmiausia atsiranda normalus komfortas. O kai komfortas pasiekiamas be perteklinio šildymo – tada ateina ir sutaupymas“, – sako A. Soikinas.
Ketvirtas dalykas, kuris dažnai nuvertinamas, – karšto vandens cirkuliacija. Jei karšto vandens reikia laukti ilgai, problema neretai yra cirkuliacijos neefektyvumas; o dar ir vandens sunaudojama daugiau. Tokiais atvejais šiluma „dirba“ nuolat, bet naudos gyventojams duoda mažiau, nei turėtų. Ir čia gerai tai, kad sprendimas dažnai būna techninis, aiškus ir gana greitai pajuntamas: patikrinami nustatymai, siurbliai, temperatūros, cirkuliacijos logika.
„Tik po šių keturių „didžiųjų“ sričių verta grįžti prie buto lygmens dalykų. Taip, jie svarbūs – ypač kampiniuose butuose, viršutiniuose aukštuose ar senesniuose namuose – tačiau bendrame paveiksle jų efektas dažniausiai mažesnis nei namo sistemos sureguliavimas. Ir sprendimai – paprastesni. Jei namo inžinerines sistemas sureguliuoti reikės kvalifikuoto administratoriaus ar samdyto specialisto, kai kuriuos darbus namie galime atlikti patys. Nors ir juos galite patikėti administratoriui“, – pataria ekspertas.
Praktiškiausias ir dažniausiai pasiteisinantis buto lygmens žingsnis – langų ir durų sandarumas. Ir čia verta paneigti vieną mitą: jeigu jaučiate skersvėjį, tai nebūtinai reiškia, kad „reikia keisti visus langus“. Dažnai pakanka reguliavimo ir tarpinių atnaujinimo. Tai nėra stebuklas, tai tiesiog mechanika: kai varčia nebeprisispaudžia taip, kaip turėtų, šiluma išeina lauk.
Kitas mažas ir gan netikėtas žingsnis – buto apstatymo „patikra“. Jei radiatorius užstatytas baldais ar uždengtas storomis, ilgomis užuolaidomis, šiluma lieka „užkulisiuose“, o kambarys šyla lėčiau. Panašiai ir su vėdinimu: geriau trumpas, intensyvus išvėdinimas, nei valandą pravertas langas, kai atvėsta sienos ir baldai, o paskui reikia viską šildyti.
„Kalbant apie temperatūrą, verta vengti kraštutinumų. Nuolat užsukant „iki minimumo“ ir po to atsukant „iki maksimumo“ ekonomiškumo bus mažai: temperatūros pokyčius bute lemia keli veiksmai vienu metu, o rezultatas priklauso nuo namo būklės, sistemos tipo ir net gyventojų įpročių. Kartais vienas teisingas sprendimas namo mastu duoda daugiau nei penki smulkūs triukai bute“, – pabrėžia specialistas.
Išaugus šildymo sąskaitoms padėti gali ir kompensacijos. Dalis gyventojų net netikrina, ar jiems priklauso parama, nes iš anksto nusprendžia, kad neturi į ją teisės. Vis dėlto kriterijų dabar yra daug ir į kompensacijas pretenduoti gali išties platus ratas žmonių. Todėl pasitikrinti yra racionalu – tai padaryti galite Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) arba savo savivaldybėje.
Galiausiai – ilgesnė perspektyva. Šaltas sezonas greitai parodo, kur pastatas silpniausias: kur pučia, kur kaista. Tai nėra tik „žiemos bėdos“ – tai signalai, ką verta planuoti pavasarį: nuo šilumos punkto sureguliavimo ir balansavimo iki rimtesnių modernizacijos darbų ar net renovacijos. Kitaip tariant, šita žiema gali būti brangi, bet ji kartu yra ir labai aiškus diagnostinis testas.
„Trumpai tariant, pradėkite nuo namo, o ne nuo buto. Sustabdykite šilumos nuostolius bendrose erdvėse, susitvarkykite šilumos punkto valdymą ir sistemos balansą, išspręskite karšto vandens cirkuliacijos nesklandumus – ir tik tada šlifuokite įpročius bei smulkmenas savo bute. Tada sutaupymas nebus atsitiktinis, o taps nuosekliu rezultatu“, – apibendrina „Civinity“ plėtros projektų vadovas A. Soikinas.
Sprendimas priklauso nuo situacijos: jei reikia greitai ištirpdyti ledą – pasirenkamos cheminės priemonės, jei svarbiausia stabilumas ir dangos apsauga – pakanka sukibimą gerinančių. Tačiau akivaizdu, kad druska nėra vienintelis pasirinkimas.