„Durna boba nesupras“: namą Molėtų rajone stačiusi vilnietė galiausiai meistrus sutiko teisme

Tuo metu ji jau buvo sumokėjusi dešimtis tūkstančių eurų, gyvenusi tarp Vilniaus, Anglijos ir statybų aikštelės, o svajonė apie ramų gyvenimą kaime po truputį virto trejų metų „nervų tampymo ir teismų maratonu“.

Kai prieš kelerius metus nusipirko pusantro hektaro sklypą itin vaizdingoje Molėtų rajono vietoje, Rasa turėjo gana paprastą planą.

Tarptautinėje kompanijoje dirbanti moteris galėjo dirbti nuotoliu, tad nusprendė išvažiuoti iš Vilniaus. Po daugybės metų gyvenimo sostinės senamiestyje norėjosi ramybės, namo su kiemu ir gamtos. Sklype turėjo atsirasti kiek daugiau nei šimto kvadratinių metrų mūrinis namas.

Tuo metu ji dar nežinojo, kad netrukus ištisai sėdės teisme ir klausysis aiškinimų, kaip klijai nuo polistirolo dėl šalčio „migravo“ į kitą vietą, o kreivas sienas esą buvo galima ištiesinti kažkokiais stebuklingais lietvamzdžiais. Arba kad vakarais skaitys statybų reglamentus, taisykles ir statybinių medžiagų gamintojų pateikiamas instrukcijas bei aiškinsis, kaip teisingai turi būti atlikti vieni ar kiti statybų darbai.

„Šitas namas yra paminklas mano užsispyrimui ir stiprybei“ , – šiandien sako Rasa.

Statybos Rasą labai greitai išmokė vieno dalyko – didžiajai daliai meistrų moteris užsakovė vis dar atrodo lengvas grobis. Tą vėliau patvirtino ir teisme liudiję darbininkai prisiminę frazę, kuri objekte tarp meistrų skambėjo ne kartą: „Sueis. Durna boba nesupras.“

Apie statybas ji iš tikrųjų žinojo labai nedaug, bet greitai įsitikino, kad jei meistras teigia mokąs dirbti ir statybų darbus jau atliekantis dvi dešimtis metų, tai gali būti visiškas melas.

Problemos prasidėjo nuo fasado.

Pradėjusi statybas Rasa ieškojo pastolių – sužinojusi, kad jų nuoma užsiima meistras Ignas (vardas, pavardė redakcijai žinomi) iš netoli esančio kaimo, apsidžiaugė: atvežimas kainuos nedaug. Atvežęs pastolius vyras ėmė siūlyti ir savo paslaugas. Gyrėsi, kad dirba statybose jau seniai, yra pastatęs „pusę Molėtų“. Rasai kaip tik tuo metu reikėjo fasado meistrų, todėl greitai sutarė darbų kainą, terminus ir darbai prasidėjo.

Tuo metu Rasa dar gyveno tarp Lietuvos ir Anglijos. Grįžusi pamatė jau užbaigtą fasadą, atsiskaitė, o po kelių savaičių nuo namo sienų pradėjo luptis tinkas ir gabalais kristi armuojamasis sluoksnis (dar vėliau namas jau stovėjo atskirai, o armuojamasis sluoksnis aplink namą – atskirai). Iš pradžių moteris dar bandė save raminti – gal čia smulkmena, nesunkiai pataisoma, norėdama tuo įsitikinti paskambino meistrui. Tačiau normalaus pokalbio nebuvo.

Išgirdo, kad problema – ne sienose, o jos pačios „psichikoje“. Dar po kelių dienų prasidėjo reikalavimai sumokėti papildomai bei grasinimai, kad priešingu atveju „užtampys po teismus“. Netrukus Rasa sulaukė ir ieškinio.

Tačiau reikalai tuo nesibaigė – įvairiems Molėtų meistrams Ignas ėmė tikinti, kad Rasa jam skolinga, įkalbinėti, kad pas ją nedirbtų. O vieną Molėtų meistrą, kuris name darė stogo pakalimus, taip pat įkalbino kreiptis į teismą.

Kadangi su Rasa jie nebuvo pasirašę sutarties, o dėl darbų kainos tik žodžiu susitarę, patikino žmogų, kad teisme jis gali sakyti, kad susitarta suma buvo didesnė ir galės gauti daugiau pinigų. Stogo pakalimų meistras – jau garbingo amžiaus, Rasai atrodė, kad padorus, tačiau jis visgi nusprendė bylinėtis.

Visa laimė, užsakovė tuo metu jau buvo supratusi, kas tai yra statybos ir telefoninius pokalbius su meistrais pradėjusi įrašinėti. Tad teismui ji pateikė įrašą, kuriame aiškiai girdėjosi sutarta suma. Atėjęs į posėdį meistras išsigando ir prisipažino melavęs.

Tuo tarpu byla dėl fasado tęsėsi beveik dvejus metus. Kuo giliau ekspertai lindo į namo sienas, tuo vaizdas darėsi absurdiškesnis.

Ardant fasadą pradėjo lįsti vienas dalykas po kito. Iš 790 Rasos pirktų smeigių rasta mažiau nei 200. O ir tos pačios, ekspertų vertinimu, buvo per trumpos ir namui netinkamos. Vėliau paaiškėjo, kad dalis medžiagų apskritai buvo sukeistos. Vietoje jos pirktų montavimo putų panaudotos senos, kurių galiojimas buvo pasibaigęs prieš daugiau nei trejus metus. Meistras teisme aiškino, kad tiesiog „sumaišė“, kad tai „žmogiška klaida“.

Ekspertai nustatė, kad nei vienas darbų etapas nėra atliktas tinkamai, ir vienintelis būdas trūkumus ištaisyti – viską ardyti ir perdaryti iš naujo.

Kai kurie meistro pasiaiškinimai teisme skambėjo taip, kad net ekspertai nebeišlaikydavo rimtų veidų.

Buvo aiškinama, kad po šalčių klijai nuo polistirolo „kažkur“ migravo. Arba kad egzistuoja specialūs lietvamzdžiai, kurie ištiesina kreivas sienas.

Vienas ekspertų, išgirdęs tokius argumentus, neišlaikė nesusijuokęs. Galiausiai teismas Igno ieškinį atmetė, o iš jo Rasai priteisė beveik 38 tūkstančius eurų broko taisymo ir bylinėjimosi išlaidų. Kadangi teismas vyrui nepriteisė jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, tokių, kaip pavyzdžiui, teismo ekspertizė, ši istorija jam kainavo apie 40 tūkstančių eurų.

Rasa prisimena, kad būtent po šio sprendimo pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad teisingumas visgi yra, o nesąžiningi žmonės ne visada išsisuka.

Dabar ji jau pastebi dalykus, kurių anksčiau nebūtų net supratusi – pavyzdžiui, neteisingai sumontuotus įrenginius, ar tokį broką, kuris iš pirmo žvilgsnio nematomas. Todėl kai santechnikas magnetinį purvo surinkėją sumontavo horizontaliai, liepė perdaryti – žinojo, kad toks įrenginys turi būti montuojamas vertikaliai.

„Nėra kaip pasitikėti – reikia pačiam labai domėtis, kitu atveju, mulkins ir mulkins nesigėdydami“, – sako ji.

Statybos pakeitė ne tik moters žinias, bet ir požiūrį į žmones: „Turėjau geresnę nuomonę“.

Iš maždaug penkiolikos jos name skirtingus darbus atlikusių meistrų kitiems ji galėtų rekomenduoti vos tris.

Aplink Rasą susibūrė ir tam tikra statybose nukentėjusių žmonių bendruomenė, jos nariai dalijasi patirtimi, įspėja dėl niekam tikusių, ir dalijasi gerų meistrų kontaktais.

Dabar, po beveik trejų metų, jos dviaukštis pagaliau panašėja į namą. Ką tik sumontuoti laiptai. Į antrą aukštą jau galima užlipti ne kopėčiomis. Užsakyti baldai. Dar liko terasa, aplinkos darbai ir įvairios smulkmenos.

O šeimininkė šiandien jau juokiasi, kad statybose jos taip lengvai nebeapgautų, galėtų daug kur patarti ir kitiems.

Kai jos paprašiau patarimų tiems, kurie tik ketina statytis namus, pradėjo juoktis, nes į galvą jai lindo vienintelis atsakymas: „Nesistatykite!“

Visgi vėliau ji surašė dalykus, kuriuos šiandien laiko svarbiausiais.

Pirmiausia, būtina suprasti, kad statybų sektorius yra labai specifinis – pritraukiantis daugybę, jos žodžiais tariant, „degradavusių, amoralių“ žmonių, todėl svarbu iš anksto apgalvoti, kaip save maksimaliai nuo jų apsaugoti.

Susitarimus geriausia fiksuoti raštu (sutartimi), blogiausiu atveju – bent jau darbų apimtis ir kainą pasitvirtinti el. paštu. Jei sutartis sudaroma žodžiu, šį pokalbį yra būtina įsirašyti.

Dar viena jos taisyklė – jokių avansų. Pirmiausiai darbas, ir tik tada pinigai. Jei meistras prašo avanso už darbus, tai rimtas perspėjimo ženklas, kad darbų tinkamai atlikti nesugebės.

Ji taip pat įsitikinusi, kad statybose neverta taupyti techninei priežiūrai. Statybų žinių neturintiems žmonėms nereikėtų patiems priiminėti darbų – nors specialistai nėra pigūs, broko taisymas ir teismai kainuos žymiai daugiau.

Rasa sako išmokusi dar vieną svarbią taisyklę – viską dokumentuoti. Pavyzdžiui, atsiskaitant grynaisiais, būtina meistrui duoti pasirašyti lapą, kuriame jis patvirtina, kad pinigus gavo, taip pat paduodant pinigus reikėtų pasikviesti liudytojų – gal kitą dirbantį meistrą ar kaimyną. Nes statybose žmonės vėliau labai greitai pradeda viską „kitaip prisiminti“.