Rugsėjį pomidorams reikia ne daugiau, o mažiau: svarbiausi darbai iki pirmųjų šalnų (1)

Sezono pradžioje pomidorų priežiūros principas paprastas – skatinti augimą ir derėjimą, o rugsėjį strategiją reikia apversti. Dabar svarbiausia ne pridėti, o atimti – pašalinti tai, kam augalas be reikalo eikvoja energiją, ir padėti baigti nokinti jau užmegztą derlių.

Kada imtis darbų, priklauso nuo numatomos pirmųjų šalnų datos. Kuo jos arčiau, tuo svarbesni tampa paskutinio sezono etapo darbai.

Neapibrėžto augimo pomidorai augina naujus stiebus tol, kol juos sustabdo šalnos.

Maždaug likus keturioms–šešioms savaitėms iki įprastų pirmųjų šalnų galima pašalinti kiekvieno pagrindinio stiebo augimo viršūnę.

Tuomet augalas nebeeikvoja tiek energijos naujiems ūgliams formuoti ir gali daugiau jos skirti jau užmegztų pomidorų augimui bei nokimui.

Kirpti reikėtų šiek tiek aukščiau paskutinės vaisių kekės, kuri dar realiai gali subręsti.

Svarbu nepašalinti per daug lapų. Jie vis dar reikalingi fotosintezei ir saugo vaisius nuo nudegimų, jei rugsėjį pasitaikytų karštų saulėtų dienų.

Riboto augimo veislių taip trumpinti nerekomenduojama. Jos augimą baigia savaime, todėl pernelyg ankstyvas viršūnių pašalinimas gali sumažinti derlių.

Rugsėjį pomidorai gali toliau žydėti, tačiau ne kiekvienas naujas žiedas taps derliumi.

Nuo apdulkinimo iki galutinio vaisiaus dydžio praeina maždaug šešios–aštuonios savaitės. Todėl vėlai susiformavę žiedai ir vos užmegzti maži vaisiai dažnai nebespės subręsti.

Juos pašalinus augalas gali daugiau energijos skirti jau dideliems pomidorams.

Tuo pačiu verta šalinti ir naujai augančius pažastinius ūglius.

Rudeniop pomidorų lapuose dažnai išryškėja ligų požymiai.

Jeigu ant apatinių lapų atsiranda mažų apvalių dėmelių šviesiu viduriu, tai gali būti septoriozė. Tamsios dėmės su koncentriniais, tarsi taikinį primenančiais žiedais dažnai būdingos alternariozei.

Abi ligos lengviau plinta, kai lapai ilgai būna šlapi, o jų sukėlėjai gali peržiemoti augalų liekanose.

Todėl pažeistus lapus reikia pašalinti ir nepalikti lysvėje.

Rugsėjį dažnai pasitaiko ilgesnių sausų laikotarpių, kuriuos staiga pakeičia smarkus lietus.

Tokie drėgmės svyravimai gali paskatinti jau didelių pomidorų skilinėjimą. Vaisius staiga prisigeria vandens greičiau, nei spėja išsitempti jo odelė.

Todėl sprendimas nėra gausesnis laistymas – svarbiausia kuo vienodesnė dirvos drėgmė.

Laistyti geriausia prie šaknų, nešlapinant lapų. Tai svarbu ir dėl grybelinių ligų.

Mulčio sluoksnis padeda sumažinti dirvos drėgmės svyravimus.

Pirmosios šalnos gali užklupti gana netikėtai, todėl nereikėtų laukti vakaro, kai prognozėje pasirodo minusinė temperatūra.

Agroplėvelę ar kitą tinkamą uždangalą verta pasiruošti iš anksto.

Priklausomai nuo storio, tokia danga gali po ja temperatūrą pakelti maždaug 1–4 laipsniais. Kartais būtent tiek ir užtenka, kad pomidorų sezonas pailgėtų dar savaitę ar dvi.

Ne visiems pomidorams būtina parausti ant krūmo.

Jeigu vaisius jau pasiekęs normalų dydį ir iš tamsiai žalio tapęs šviesesnis, jis gali sėkmingai sunokti patalpoje.

Artėjant šalnoms tokius vaisius geriau nuskinti, negu rizikuoti juos prarasti.

Rugsėjį verta pagalvoti ir apie kitą sezoną.

Jeigu auginate nehibridines, atvirai apsidulkinančias pomidorų veisles, nuo sveikiausių ir geriausiai derėjusių augalų galima pasirinkti gražiausių visiškai sunokusių vaisių ir iš jų pasiruošti sėklų kitam sezonui.

Taigi paskutinėmis pomidorų sezono savaitėmis principas paprastas – nebebandykite iš augalo išspausti naujo augimo. Padėkite jam užbaigti tai, ką jis jau pradėjo.