Ir kaltas ne pats medis. Europoje išplitusi pavojinga grybinė liga uosių džiūtis gali pažeisti jaunus ūglius, šakas, visą lają ir galiausiai pražudyti medį.
Ligos sukėlėjas – iš Azijos kilęs grybas Hymenoscyphus fraxineus. Europos uosiai su juo evoliuciškai nesusidūrė, todėl ypač paprastasis uosis (Fraxinus excelsior) yra jam labai jautrus.
Atrodė puikus pasirinkimas sodui
Susiję straipsniai
Nesunku suprasti, kodėl uosiai ilgą laiką buvo vertinami.
Paprastasis uosis yra vietinė Europos rūšis, natūraliai auganti ir Lietuvoje. Geromis sąlygomis tai įspūdingas medis, galintis užaugti daugiau kaip 30 metrų aukščio.
Jis auga gana sparčiai, suformuoja plačią, bet ne pernelyg tankią lają, todėl po medžiu patenka daugiau šviesos nei po kai kuriais kitais stambiais lapuočiais.
Dideliame sklype toks medis po keliolikos ar kelių dešimčių metų gali tapti vienu svarbiausių sodo akcentų.
Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius padėtis smarkiai pasikeitė.
Pirmieji ligos požymiai Lenkijoje
Uosių džiūties požymiai Europoje pirmą kartą pastebėti Lenkijoje dar 1992 metais. Vėliau liga pradėjo sparčiai plisti po kitas Europos valstybes.
Jos sukėlėjo kilmė – Rytų Azija.
Ten Hymenoscyphus fraxineus aptinkamas ant vietinių uosių rūšių ir tokios žalos kaip Europoje paprastai nesukelia. Europos paprastasis uosis tokio atsparumo neturi.
Liga pirmiausia gali pasirodyti ant lapų ir jaunų ūglių. Lapai vysta, ant jų atsiranda tamsių dėmių, pradeda džiūti šakelių viršūnės.
Vėliau pažeidimai plinta į stambesnes šakas. Laja retėja, dalis jos nudžiūsta, ant žievės gali atsirasti nekrozės.
Jauni uosiai nuo infekcijos gali žūti gana greitai, seni medžiai kartais su liga gyvena ne vienus metus.
Vis dėlto mokslininkų vertinimai optimizmo nedaug palieka. 2024 metais žurnale „Plant Pathology“ paskelbtoje mokslinėje apžvalgoje teigiama, kad ten, kur ši liga paplitusi, ji gali pražudyti iki 85 proc. uosių.
Bėda ne viena
Grybinė liga – didžiausia, tačiau ne vienintelė uosių problema.
Juos gali silpninti įvairūs vabzdžiai, pažeidžiantys lapus, pumpurus, šakas ar kamieną. Nusilpusius medžius lengviau pažeidžia ir kiti grybai.
Prie viso to prisideda pastaraisiais metais dažnėjančios sausros ir aukšta temperatūra.
Medžiui, kuris jau patiria drėgmės stygių ir karščio stresą, kovoti su ligomis dar sunkiau.
Todėl anksčiau gana atspariu laikytas uosis šiandien gali pareikalauti gerokai daugiau dėmesio, o svarbiausia – niekas negali garantuoti, kad pasodintas jaunas medis neužsikrės.
Ar užsikrėtusį uosį iškart pjauti?
Nebūtinai.
Didžiosios Britanijos Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) nerekomenduoja automatiškai šalinti kiekvieno pirmuosius ligos požymius parodžiusio uosio.
Kai kurie medžiai ligą toleruoja geriau, o dalis uosių turi didesnį natūralų atsparumą. Būtent tokius individus mokslininkai stebi tikėdamiesi ateityje išsaugoti šią rūšį.
Vis dėlto sergančius medžius būtina stebėti.
Jeigu pradeda džiūti stambios šakos ar medis auga šalia namo, kelio, vaikų žaidimų vietos, problema tampa ne tik estetinė. Nudžiūvusios šakos gali lūžti ir kelti pavojų.
Tokiais atvejais medžio būklę geriausia patikėti arboristui.
O sodinti naują
Štai čia sprendimas jau sudėtingesnis.
Uosis nėra medis, kurį dėl ligos reikėtų išbraukti iš Europos kraštovaizdžio. Priešingai – mokslininkai ieško natūraliai atsparesnių uosių ir tikisi, kad ilgainiui atsparūs medžiai padės rūšiai išlikti.
Tačiau privataus sodo savininkui situacija kitokia.
Pasodinus medį, kuris po 20 ar 30 metų turi tapti didžiuliu sodo akcentu, norisi tikėtis, kad jis ten ir liks. Su paprastuoju uosiu tokios garantijos šiandien gerokai mažiau nei anksčiau.
Ypač verta pagalvoti prieš sodinant jį visai šalia namo ar kitoje vietoje, kur ateityje didelio sergančio medžio šalinimas būtų sudėtingas ir brangus.
Be to, uosis ir be ligų nėra mažam sklypui skirtas medis. Subrendęs jis gali tapti milžinu.
Tad medis, kuris dešimtmečius atrodė savaime suprantamas pasirinkimas parkams, sodyboms ir dideliems sodams, niekur nedingo.
Tiesiog šiandien prieš jį sodinant jau verta pagalvoti.
Parengta pagal „Antena 3 CNN“