„Argi čia stumbrai? Jie kreivi ir šleivi, sunykę lyg kokios perkarusios katės“. Štai tokius stumbrus regi Kėdainių bei Panevėžio krašto ūkininkai, kai šie gyvuliai subrenda į rapsų bei kitokius pasėlius. Ir juos nuniokoja.
Ūkininkų ir šių gyvūnų globėjų konflikte seniai laksto žiežirbos. Vieni juos gina, kiti juos visus čia pat sumedžiotų nepaisant, kad už stumbrų padarytą žalą pasėliams ar kitokiems augalams yra iš dalies atlyginama.
Žalos – vis daugiau
Stumbrų bandos, besiganančios Kėdainių bei Panevėžio regionuose, išsipūtė. Teigiama, kad jų, klajojančių didesnėmis ar mažesnėmis bandomis, jau yra apie 230. Manoma, kad daug žalos jie padaro jau tada, kai susiburia didesnė nei 50 gyvūnų banda.
Taigi stumbrų populiacija didėja, didėja ir ūkininkų patiriami nuostoliai. Kur dėti šiuos gyvūnus? Padalintii į atskiras bandas ir perkelti į kitas teritorijas? Mažinti populiaciją kitais būdais? Suvaryti į aptvarus? O gal įkurti jiems draustinį?
Kol kas šiems klausimams atsakymų dar nėra. Bet jų – bent jau ieškoma.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas yra kategoriškas. Jis tiesiai šviesiai kerta – žemės ūkiui šie gyvūnai yra lyg akligatvis.
„Ir mūsų šalyje, ir Europoje egzistuoja ne tik grynaveisliai stumbrai, bet ir hibridai. Stumbrų, kurie gyvena Pašilių stumbryne, veislė juk gerai žinoma, bet tik ne tų, kurie klajoja laisvėje. Hibridai turi būti atskirti – arba išgabenti, arba sunaikinti“, – aiškino J.Talmantas.
Jo teigimu, Lietuva yra vienintelė šalis Europoje, kur stumbrai gyvena laisvėje, klajodami tarp miškų ir laukų.
„Jau nuo 2014-ųjų žadama juos išvežti į aptvarus, bet nieko nedaroma. Ir jie slampinėja be jokių užkardų. Kartą, atklydę į mano kiemą, jie suėdė 30 tonų cukrinių runkelių“, – pyko ūkininkas.
Apskritai jis yra įsitikinęs, kad tose po vidurio Lietuvą klajojančiose bandose grynakraujų Lietuvos stumbrų net nėra.
„Stumbrai juk būna iki 3 metrų ilgio, poros metrų aukščio. O šitie, kurie vaikšto po Medekšių kaimą netoli Kėdainių – šlubi ir kreivi. Ne stumbrai, bet kaulų kratinys.
Neseniai juos ir Juodkiškyje vaikiau iš 40 hektarų cukrinių runkelių lauko. Vaikšto jie ir po rapsą – tik ragai matosi. Tie stumbrai – lyg katinai“, – už padarytą žalą gyvūnams nelinko atleisti J.Talmantas.
Jo teigimu, per 2014–2016 metus stumbrų padaryta žala siekė 90,5 tūkst. eurų. Tuo tarpu per 2010–2013 m. jos dydis buvo apie 69 tūkst. eurų.
Jo nuomone, iš viso per pastaruosius šešerius metus gyvūnai „sukramtė“ kone 569 tūkst. eurų. „Juk anaiptol ne visi ūkininkai kreipiasi dėl žalos, koks penktadalis apskritai numoja ranka“, – pridūrė J.Talmantas.
Medžiotų, jei kas leistų
Anot Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Eugenijaus Tijušo, nemaža dalis stumbrų yra savotiški kankiniai. Vos poros metų stumbriuko ragai primena nusenusio gyvūno ragus, o ir kiti požymiai byloja, kad net ir jaunų stumbrų sveikata yra prasta.
„Žmonės toleruoja stumbrus, jei imamasi priemonių populiacijai suvaldyti. Mes taip pat pritarėme jų perkėlimo idėjai. Bet dabar paaiškėjo, kad reikia ir patirties, ir infrastruktūros, ir daug didesnių pajėgų.
Bendruomenė pritartų ir tam, kad dalis stumbrų būtų sumedžiota. Pernai du Kėdainių rajono medžiotojų būreliai prašė aplinkos apsaugos agentūros leidimo sumedžioti keletą ligotų ir nusenusių stumbrų, o galutinį sprendimą turėjo priimti Aplinkos ministerija.
Tačiau tai – politinis sprendimas. Valdžia keitėsi, o medžiotojai, kurių dauguma – ūkininkai, to leidimo taip ir nesulaukė“, – kalbėjo E.Tijušas.
Jo nuomone, teisės aktų vertinimas liudija, kad nereikia ypatingų pastangų tam tikrai stumbrų atrankai atlikti. Specialistai, įvertinę 1992-ųjų gegužę išleistą Tarybos direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos apsaugos, joje neįžvelgė stumbrų medžioklės prieštaravimų.
„Tačiau egzistuoja baimė, kad politikas, priėmęs tokį sprendimą, bus pasmerktas“, – užsiminė E.Tijušas.
Netrūksta ir patirties
„Kodėl stumbrai kaip „katės“? Todėl, kad juos vargina ligos. Jų priešas – parazitai, kurių pikčiausia – kepeninė siurbėlė“, – taip ūkinininko J.Talmanto pyktelėjimą dėl to, kad stumbrai – lyg išsigimėliai, pakomentavo stumbrų ekspertas Rytas Papšys.
Apie šiuos gyvūnus jis žino kone viską – jų atsiradimo Lietuvoje istoriją, išnykimo priežastis, bandymą atkurti jų populiaciją dar sovietmečiu. O ir dabartinę situaciją yra taip pat puikiai perkandęs.
„Lietuvoje stumbrų nebeliko maždaug 1860 metais. Ir tik sovietmečiu, 1969-aisiais, juos buvo pabandyta vėl įkurdinti Lietuvoje – atvežta jų iš Rusijos.
Vietovė, į kurią pateko stumbrai, buvo nenusausinta. Jie sirgo ir krito, todėl jų banda labai lėtai tedidėjo.
Tik 1992-aisiais imtasi reformų – ūkininkai bandė spręsti problemą, o dar po poros metų, vyriausybės nutarimu, stumbrynas buvo perduotas Panevėžio aplinkos apsaugos agentūros globon“, – priminė R.Papšys.
Šiek tiek vėliau, kai Lietuvoje buvo sukurta regioninių parkų sistema, stumbrynu ėmė rūpintis Krekenavos regioninis parkas, vėliau – šio regiono urėdijos.
Šiuo metu Pašilių stumbrynas priklauso Panevėžio miškų urėdijai, kuriai vadovauja miškų urėdas Valdas Kaubrė.
Nesantaika įsisenėjo
„Prieaugis būdavo menkas. Per metus gimdavo vos 2–5 stumbriukai, o ir tų pusė krisdavo. Man pačiam tekdavo dalyvauti darant kritusių gyvulių skrodimus. Veterinarijos specialistai rasdavo baisybių – visi vidaus organai būdavo apėję navikais. Ir tai – nuo chemikalų, naudojamų pasėlių priežiūrai“, – užsiminė R.Papšys.
Jo teigimu, gyvūnų nesantaikos su ūkininkais problemos ėmė bręsti apie 2000-uosius, konfliktinės situacijos dėl stumbrų padaromos žalos vis dažnėjo.
Galop atėjo laikas, kai stumbrai vis dažniau ir giliau ėmė bristi į ūkininkų pasėlius. Pasak R.Papšio, kai Krekenavos krašto ūkininkai pradėjo atkakliai vaikyti jų bandą, dalis gyvūnų – apie tris dešimtis – patraukė link Kėdainių. Vieni jų ten ir pasiliko, kiti sugrįžo atgal.
Tad dabar yra susformavusios dvi stumbrų „bendruomenės“.
Tačiau ir kitose ES valstybėse konfliktinių situacijų netrūksta.
„Lenkai patys pernai prašė Europos Komisijos, kad ši atrastų galimybių legaliai stumbrų medžioklei.
Apskritai Lenkijoje veterinarijos specialistai per pastaruosius penkerius metus padarė apie 350 skrodimų – maždaug po 70 kasmet. Yra ir ten bėdų.
Ispanijoje stumbrai – medžiojami. Lietuvoje tai draudžiama, bet situacija kol kas ritasi į blogąją pusę. Problema vis dar nesprendžiama. O populiaciją būtina valdyti“, – sakė R.Papšys.
Šiuo metu Lietuvoje esančiose bandose yra apie 230 stumbrų. Iš jų apie 180 klajoja didelėmis bandomis, dar apie 50 – smulkesnėmis grupelėmis.
„Nepatogūs“ gyvūnai
Stumbrus ginančių visuomeninių organizacijų Lietuvoje balsas yra gana stiprus. Tai daro ir gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, ir facebook socialiniame tinkle susibūrusi stumbrų mylėtojų grupė.
Pasak „Baltijos vilkas“ vadovės Gintarės Herasimenkienės, stumbrai žmogui yra „nepatogūs“ gyvūnai. Kaip ir visi kiti, kurie tik jam padaro nors kiek žalos.
„Tačiau kiekvienos rūšies gyvūnai turi teigiamą poveikį gamtai. Stumbras taip pat – vertybė. Tai biologinės įvairovės dalis. Šie gyvūnai yra naudingi vadinamosioms atviroms buveinėms. Be to, jie charizmatiški, todėl yra puikus gamtos turizmo objektas“, – sakė G.Herasimenkienė.
Jos teigimu, tarptautiniai tyrimai liudija, kad lietuviai kol kas prastai išnaudoja gamtos turizmo galimybes, nors sąlygos tam yra palankios. Tuo tarpu ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje stumbrai yra turizmo traukos objektas.
„Visa bėda, kad perkėlus stumbrus iš vienos vietos į keletą kitų juk konfliktai nesibaigs.
Viena iš gajų nuostatų – juos reikia sugaudyti ir uždaryti. Tai nėra tinkamas problemos – sparčiai didėjančios populiacijos sprendimo būdas. Gamtai reikalingi stumbrai laisvėje, jiems maitintis tinka ir miškai, ir pievos. Jei stumbrai netinka ūkininkams, tai nereiškia, kad vidurio Lietuva netinka stumbrams. Sunku numanyti, kaip jie gyvens Dzūkijoje, vargu, ar smėlinga teritorija jiems bus tinkama“, – gyvūnų pozicijas gynė „Baltijos vilko“ atstovė.
Jos nuomone, būtina ieškoti sprendimų, kurie būtų palankūs ir stumbrams, ir žmonėms. O tai daryti reikia atsižvelgiant ir į EK buveinių direktyvos reikalavimus.
„Jei Lietuva būtų įkūrusi saugomą teritoriją stumbrams, nereikėtų nė dabartinių diskusijų. O ką daryti, jei dabar visi laukai Vidurio Lietuvoje yra paversti dirbamais?“ – svarstė G.Herasimenkienė.
Rūpinsis ir stumbrais
Anot Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktoriaus Alberto Stanislovaičio, VSTT neatsitiktinai teko misija pasirūpinti stumbrais.
„Nuo 2017-ųjų vasario Aplinkos ministerija išplėtė tarnybos funkcijas. Jau ir daugiau darbų.
Kuruosime šį stumbrų apsaugos plano įgyvendinimą. Todėl dabar svarbu išsiaiškinti situaciją, pozicijas, kad nepadarytume klaidų. Pats svarbiausias dalykas – nepakenkti populiacijai, kitas – išsiaiškinti visuomenės lūkesčius ir nesukelti jos ažiotažo“, – sakė A.Stanislovaitis.
Iš pradžių – diskusijos, po to – darbo grupė
Martynas Norbutas
Aplinkos viceministras
„Mums svarbu išklausyti kuo įvairiausias nuomones, o jos – labai prieštaringos. Tad nebus lengva rasti kompromisą.
Vis dėlto stumbrai turi išlikti Lietuvoje. Bet tuo pačiu turime spręsti ir šių gyvūnų padaromos žalos klausimus, nes ji nuolat didėja.
Ji atlyginama iš tam tikrų mokesčių, surinktų už medžioklę iš specialios Aplinkos apsaugos programos. Tačiau kompensacijų lėšos yra nemenkos, dėl to būtina rasti tinkamą sprendimą, pavyzdžiui, ar perkelti šiuos gyvūnus į tas teritorijas, kur nėra tokia intensyvi žemdirbystė. O kiek jų perkelti?
Taip pat galvojama ir apie populiacijos valdymą, bet kaip tai padaryti nėra numatyta.
Todėl bus sudaroma darbo grupė, kuri pasiūlys ir tam tikrus sprendimus bei tai, kaip pakeisti stumbrų apsaugos taisykles. Jos buvo kuriamos dar tada, kai reikėjo didinti stumbrų bandą. Dabar svarbu atrasti priemones, kurios būtų veiksmingos valdant populiaciją.
Pavyzdžiui, bandų iškėlimas arčiau sienų, kur gali susitikti skirtingų šalių stumbrai, yra viena iš priemonių populiacijai gryninti.
Medžioklė yra viena iš veiksmingų populiacijos valdymo priemonių. Bet vėl gi tai – saugoma rūšis, todėl būtina numatyti, kada gali būti medžiojama, kokiais atvejais medžiojama. Apie tai mąstoma.
Artimiausiu metu ketinama įsigyti gaudyklių. Numatytos ir vietos, kur stumbrai bus pergabenti. Tačiau tai – tik pirmasis etapas, kitas – numatyti, kokio dydžio populiacija yra racionali Lietuvos teritorijoje. Svarbu rasti balansą tarp žemdirbių ir gamtosaugininkų interesų, o tai padaryti nebus paprasta.“