Bitės įgėlimas yra skausmingas, be to, gali būti labai pavojingas, todėl praeiviai paskambino bendruoju pagalbos telefonu, prašydami apsaugoti nuo bičių.
Po kelių minučių į aikštę atskubėjo ugniagesiai gelbėtojai.
Jie aptvėrė pavojingiausią teritorijos dalį, kad žmonės saugiai aplenktų klevą su spiečiumi.
„Gal nuo karščio bitės pasiuto?“ – svarstė praeiviai, iš atokiau stebėdami gausiu būriu dūzgiančias bites.
Tankiose klevo šakose pakibęs įspūdingo dydžio spiečius matėsi tik iš labai arti, tačiau praskirti šakas drįso tik bitininkas Vytautas Papečkys.
20 metų bitininkyste užsiimantis marijampolietis, turintis dvylika avilių, atvyko, vos tik sužinojęs apie spiečių.
Vyksmą prie klevo iš atokiau stebintys marijampoliečiai išsižiojo iš nuostabos, kai Vytautas prie gausybės siuvančių bičių atėjo be jokios specialios aprangos.
Bitininkas atsinešė tik dūminę, skirtą apraminti bitėms, ir dėžę, į kurią semiamas spiečius.
Bitės, vos tik pajutusios dūmus, atrodė, ne tiek nusiramino, kiek susierzino.
Dalis jų atsidūrė dėžėje, o dalis piktai siūbtelėjo link smalsuolių, gerokai įvarydamos baimės.
Per daug neįkyrėdamas bitėms Vytautas palaukė, kol jos grįžo į medį, vėl padūmijo ir per kelis kartus susėmė likučius.
„Cvaktelėjo gal kokios penkios, bet nieko baisaus“, – ramiai šypsojosi Vytautas, nuo rankų ir kaklo nubraukdamas prikibusias bites.
Jo manymu, šiame spiečiuje buvo keli tūkstančiai bičių.
Ekologas Paulius Čeponas, irgi užsiimantis bitininkyste, teigė, jog bitės avilį palieka ir išskrenda ieškoti kitų namų dėl įvairių priežasčių: kai pasensta bičių motinėlė; kai šeima nebetelpa avilyje; kai laiku neiškopinėjamas medus.
„Avilį paliekančios bitės su savimi išsineša ir visą medų“, – teigė P.Čeponas.
