Profesorė ne kartą buvo užsukusi ir į Lietuvą, o visi, ją sutikę, pabrėžia – B. Galdikas buvo ne tik savo srities pirmtakė ir profesionalė, tačiau ir šiltas, empatiškas bei paprastas žmogus.
„Pirmą kartą susitikome 2012 metais. Tai buvo vienas iš jos vizitų. Mes, kaip gamtosauginė organizacija, saugodami globaliai nykstantį mažą paukštelį – meldinę nendrinukę – susitikome pabendrauti kaip kolegos.
Kalbėjomės, kaip sekasi tiek jai, tiek mums organizuoti išnykimo grėsmę turinčių rūšių apsaugą“, – pirmą susitikimą su Birute Galdikas prisimena gamtininkas, „Baltijos aplinkos forumo“ vadovas Žymantas Morkvėnas.
Orangutanų tyrinėtoja B. Galdikas pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas
Po to jų bendravimas nenutrūko – teko dar ne kartą susitikti, bendraudavo gamtininkai ir nuotoliu.
„Pirmiausia ji man įsiminė kaip paprastas, labai paprastas žmogus. Čia, Lietuvoje, ji labai nuoširdžiai ieškojo savo šaknų, vienaip ar kitaip norėjo save įprasminti ir įsišaknyti. Lietuva tikrai buvo jai labai svarbi. Labai aiškiai jautėsi, kad ji nori čia įleisti šaknis, nori matyti savo tapatybę susijusią su Lietuva“, – kalbėjo Ž. Morkvėnas.
Anot jo, su profesore teko kalbėtis ir apie ąžuolų giraitės sodinimą, ir apie senųjų miškų saugojimą. Lietuva, dar kartą pabrėžė gamtininkas, B. Galdikas buvo išties svarbi – profesorė prašė ir istorikų, archeologų kontaktų, su kurių pagalba norėjo geriau pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją. Beje, tarp lietuvių ji įžvelgė ir Indonezijos gyventojams būdingų bruožų.
„Ji matė tą ryšį ir sąsajų ir su Indonezija, kad miško žmonės ir ten, jie labai susiję su Indonezijos miškais. Lygiai taip pat ji matė lietuvius – kaip miškams neabejingus žmones, matė paraleles tarp tautų.
Susiję straipsniai
Ne kartą su ja buvome Punios šile, siekėme Punios šilo paskelbimo rezervatu. Buvo istorija dėl Punios šilo išsaugojimo, ji labai aktyviai įsitraukė, kalbėjomės ir su tuometiniais ministrais apie būtinybę jį išsaugoti kaip neliečiamą mišką. Ji į šilą ne vieną kartą grįžo ir jai tas miškas darė tikrai didelį įspūdį“, – dalinosi Ž. Morkvėnas.
Jis taip pat prisimena, kad B. Galdikas taip pat labai norėjo, jog jos fondas Lietuvoje pavirstų į didelę organizaciją tiek šviečiančią žmones, tiek padedančią jiems įsilieti į gamtosaugininkų gretas.
„Vienas paskutiniųjų mūsų bendravimų buvo apie tai, kad ji ieškojo patalpų, kur galėtų centras įsikurti, kur galėtų būti mūsų visuomenė edukuojama. Visuomenės švietimas jai buvo labai svarbus komponentas“, – pridūrė gamtininkas.
Birutė, tęsė Ž. Morkvėnas, jau įsirašė į pasaulio gamtosaugos istoriją, nors jai, kaip ir daugumai gamtininkų, tai buvo ne darbas, o gyvenimo būdas. Visgi su ja susipažinęs Ž. Morkvėnas sako net nustebęs, kaip profesorėje derėjo didūs darbai ir paprastas žmogiškumas.
„Pas Birutę labai aiškiai galėjai matyti tas labai gilias žinias, suvokimą apie orangutanus, visą jų ekosistemą, tačiau ir tą labai paprastą žmogų. Kartais pagalvodavai, kad jai gyvūnų pasaulis ir buvo gerokai artimesnis negu žmonių“, – svarstė gamtininkas.
B. Galdikas, pridūrė pašnekovas, buvo ne tik mylinti gamtą, bet ir savo aplinką – labai šiltai ir mylinčiai atsiliepė apie savo jau šį pasaulį palikusį vyrą, šeimą.
„Vyras ją taip pat labai mylėjo, ji labai gedėjo, kai jis pasimirė, sunkiai tai išgyveno. Visgi jos šeimos istorijos nebuvo lengvos, visas gyvenimas ątogražų miške, darbas su orangutanais buvo tam tikras iššūkis. Tas darbas, bendraujant buvo labai aišku, buvo pilnas iššūkių ir tam tikrų dilemų.
Kaip reikia rasti balansą, dialogą su tais pačiais miškų naikintojais, kai jie viena ranka naikina orangutanų buveines, veikdami neretai ir su Vyriausybės palaiminimu, tačiau reikia ir išlaikyti santykį su jais, kad užtikrinti, jog rastą orangutaną jie pristatytų į jos centrą. Dažnai apie tai kalbėdavome, nes ir lietuviškose gamtosaugos peripetijose yra daug gana nelengvų sprendimų“, – užbaigė Ž. Morkvėnas.
Ž. Morkvėno nuotr.
Primename, kad B. Galdikas šį pasaulį paliko eidama 80-uosius metus. Jos gyvybė po sunkios ligos užgeso JAV, Los Andžele.
B. Galdikas buvo šiuolaikinės primatologijos, gamtos apsaugos, etologijos specialistė, VDU garbės daktarė.
Ji 1946 m. gegužės 10 d. Vysbadene, Vokietijoje, 1966 m. baigė psichologiją Britų Kolumbijos universitete, 1969 m. – antropologiją Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA), 1978 m. čia apsigynė ir antropologijos mokslų daktarės laipsnį.
B. Galdikas taip pat buvo Džakartos nacionalinio universiteto, Simono Fraserio universiteto Kanadoje, Britų Kolumbijos universiteto profesorė.
Profesorė buvo pirmoji mokslininkė pasaulyje, pradėjusi nuodugniai tyrinėti orangutanus, jos dėka buvo gerokai išplėstos žinios apie šios didžiųjų beždžionių rūšies elgseną, gyvenamąją aplinką ir mitybą.
Tyrinėti primatus B. Galdikas paskatino žymus antropologas profesorius Louisas Leakey, 1971 m. ji atvyko į Indoneziją, Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė orangutanų stebėjimo centrą.
Mokslininkė sukūrė ir įgyvendino ne vieną orangutanų tyrimų ir išsaugojimo projektą, 1986 m. įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą, kuris veikia JAV, Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje.
Profesorė B. Galdikas 2010 m. apdovanota Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Yra pelniusi ir kitų apdovanojimų – Jungtinių Tautų pasaulinė premiją, E. Bauerio Žemės didvyrės premiją, PETA humanitarinę premiją, Tylerių aplinkos apsaugos premiją ir aukso medalį.
2021 m. profesorė prisijungė prie Prezidento Valdo Adamkaus Premijos, skiriamos už pastangas atstatyti gamtinę aplinką ir užtikrinti tvarumą, komiteto.
Profesorė dalyvavo Lietuvos mokslininkų rengime, skaitė paskaitas, priėmė jaunuosius tyrėjus praktikai Borneo saloje, daug kartų lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas VDU studentams.
2010 m. VDU B. Galdikas suteikė garbės daktaro vardą.