Palyginti nedidelis ir kompaktiškas Tarnuvas (lenk. Tarnów) turi labai gerą susisiekimą su Krokuva (kelionė trunka mažiau nei valandą, nepriklausomai nuo transporto priemonės, traukiniai tarp miestų kursuoja itin dažnai). Miestas pritraukia vis daugiau turistų dėl savo unikalios istorijos, kultūros ir šiuolaikinių pramogų derinio. Tarnuvas yra žinomas pirmiausia kaip renesanso architektūros perlas, bet dabar įgyja naujos energijos dėl daugybės investicijų į šiuolaikišką turizmo infrastruktūrą.
Šilumos ašigalis ir vyndarystės regiono sostinė
Keliaudami į Tarnuvą, būkite pasirengę keletui netikėtų faktų, kurie gali jus nustebinti. Pavyzdžiui, šį miestą verta aplankyti, tam kad paragautumėte... puikaus vietinio vyno. Taip, būtent vyno, nes į pietus nuo miesto keliuose vynuogynuose auginamos vynuogės ir vietos vyndariai gamina puikų vyną.
Jį galima paragauti daugybėje vyninių pačiame mieste ir jo apylinkėse, sudarančiose vadinamąjį Tarnuvo ENO (ENOTarnowskie) regioną, apimantį patį Tarnuvą, bei šalia esančius Bžeską (Brzesko) ir Dombrovą (Dąbrowa), jame yra virš 60 didesnių ar mažesnių vynuogynų. Tai daugiausia vietos ūkininkų verslai, dažnai vyno gamybos procese dalyvauja visa šeima – nuo augalų priežiūros proceso iki derliaus nuėmimo, vyno gamybos ir pardavimo.
Ne veltui šis regionas kartais vadinamas „Lenkijos Toskanija“, ypač vaizdingi yra Dombruvkos (Dąbrówka), Janovicų (Janowice), Uročyskos (Uroczysko), Zadoros (Zadora), Manru ir Noviznų (Nowizny) vynuogynai. Vynuogininkystė Tarnuvo apylinkėse siekia dar XVI a., savo vyną čia gamino, be kita ko, karūnos etmonas Janas Tarnovskis (Jan Tarnowski), ir reikėtų pabrėžti, kad, remiantis patikimais šaltiniais, šis konkuravo su pačios karalienės Bonos vynu. Tarnuvo apylinkių pasirinkimas šiam tikslui nebuvo atsitiktinis – dėl savo geografinės padėties ir palankaus klimato ši žemė iš tiesų yra ideali vynuogininkystei.
Įdomus faktas yra tai, kad Tarnuvas laikomas šilčiausiu miestu Lenkijoje, o jo apylinkės turi ilgiausią meteorologinę vasarą. Tai reiškia, kad vynuogės, augančios švelniuose pietiniuose šlaituose prie miesto, gražiai noksta, yra gausios vaisių, o galutinis produktas turi puikų skonį. 2020 m. čia buvo parduota net 50 000 butelių vyno. Taigi, kai atvyksite čia, verta pasižvalgyti ir rasti ko nors pagal savo skonį.
Gediminaičiai, Sanguškos ir Ostrogiškiai
Tarnuvo senamiestis išsiskiria savo autentiškumu ir daugybe gerai išsilaikiusių architektūrinių paminklų, kurie gali papasakoti daug įdomių istorijų. Pavyzdžiui, apie gan tolimą žvelgiant iš šios perspektyvos Lietuvą. Puiki pradžia bet kokiam pasakojimui apie Tarnuvo santykį su Lietuva yra centrinė senamiesčio Rinkos aikštė ir pačios rotušės pastatas, kurio bokšto viršuje galima išvysti... Lietuvos Vyčio herbą.
Vyčio atmaina yra iš LDK kilusios Sanguškų giminės herbas, kuris XVIII a. antrojoje pusėje pakeitė Tarnovskių šeimos Lelivos herbą. Sanguškų Vytis kaip miesto simbolis galutinai buvo patvirtintas 1846 m., kai kunigaikštis Vladislovas Hieronimas Sanguška, po ginčo su miesto taryba sudarė su ja oficialią sutartį, pagal kurią Sanguškų šeima perdavė dalį savo teisių ir nuosavybės miestui, o mainais už tai Vyčiui buvo garantuota nuolatinė vieta ant rotušės bokšto smailės.
Šiandieninė raitelio su kardu ir skydu figūra tiesiogiai atspindi Sanguškų giminės protėvių Gediminaičių palikimą ir neabejotinas sąsajas su Lietuva šiame viename toliausiai nuo Lietuvos esančiame Lenkijos mieste.
Vien apžiūrint rotušės pastatą galima daug ką sužinoti apie miesto architektūros raidą. Pastatas, kuris iš pradžių buvo gotikinis, renesansinį charakterį įgavo po rekonstrukcijos 1570 m. Charakteringą mansardą, puoštą 28 aklaisiais langais, kurioje kadaise buvo laikomi miesto savininkų portretai, vainikuoja įspūdinga atika. Pastato viduje yra Senovės meno galerija, Tarnuvo krašto muziejaus filialas, kuriame saugomi vertingi liudijimai, surinkti Sanguškų giminės atstovų.
Sanguškų giminė, tiesiogiai kilusi iš didžiojo kunigaikščio Gedimino, Tarnuve gyveno nuo XVIII a. pirmosios pusės iki pat 1945 m. Aristokratai, kurių šeimos ženklas buvo Vytis, priklausė vienai galingiausių žemvaldžių giminei visoje bendroje Lenkijos-Lietuvos valstybėje, o jų ryšiai su Lietuva daugiau nei du šimtmečius darė tiesioginę įtaką miesto kultūriniam veidui.
Sanguškos perėmė Tarnuvą 1742 m., kai Lietuvos lauko etmonas Povilas Karolis Sanguška, išsprendęs Aleksandro Dominiko Liubomirskio paveldėjimo klausimus savo naudai, įžengė į miestą kaip jo naujas teisėtas savininkas. Nuo to momento Tarnuvas tapo viena iš pagrindinių Sanguškų rezidencijų.
Su Tarnuvu susiję ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos veikėjai, pavyzdžiui, Jonušas Ostrogiškis (Janusz Ostrogski, Krokuvos kaštelionas ir Tarnuvo paveldėtojas), kuris buvo legendinio Lietuvos didžiojo etmono ir Oršos mūšio nugalėtojo Konstantino Ostrogiškio anūkas. Jo įspūdingas, net kelių metrų aukščio antkapinis paminklas Tarnuvo katedros bazilikoje primena šios lietuviškų šaknų šeimos, kuri Tarnuvą pavertė vienu iš svarbiausių savo rezidencijų ir politinės įtakos centru.
Ypač svarbus, nors mažai žinomas faktas yra ir Aleksandro Ostrogiškio dukters Onos Alojizos santuoka su Lietuvos didžiuoju etmonu Janu Karoliu Chodkevičiumi, kurių vestuvės įvyko 1620 m. lapkričio 28 d. į rytus nuo Tarnuvo esančiame Jaroslavo mieste. Ši asmenybė sieja Tarnuvą su svarbiausiais to meto Lietuvos kariniais ir politiniais įvykiais.
Miesto lobiai
Šiuolaikinis Tarnuvas vis dar saugo labai vertingas kolekcijas, kurias kadaise surinko Sanguškų šeima ir kiti miesto valdovai. 2023 m. Mažosios Lenkijos vaivadija užbaigė šios kolekcijos (stiklo ir porceliano) pirkimą (jos vertė siekia 4,2 mln. zlotų, t.y. apie milijoną eurų), ir ji oficialiai tapo Tarnuvo regiono muziejaus nuosavybe.
Kolekciją sudaro iš tiesų įspūdingas skaičius – apie 2000 eksponatų, tarp kurių yra:
– stiklas: apie 700 daiktų, apibūdinamų kaip dvarų nuosavybė, ir 500 stiklo dirbinių pagamintų žymiausiose Lenkijos ir Europos stiklo gamyklose nuo XVI iki XIX a.
– porcelianas: rinkiniai iš Meiseno, Vienos ir karališkųjų manufaktūrų, įskaitant citrinų lėkštę iš 1735–1740 m. ir 1745 m. ąsotį su uosto motyvais.
– šeimos relikvijos: rotušėje eksponuojamas „12 mėnesių puodelis“ (datuojamas 1720–1730 m.), kuris anksčiau greičiausiai buvo laikomas Pidhircų pilyje (dabartinėje Lvivo srityje, Ukrainoje). Kitas unikalus eksponatas – „Fleitos formos taurė“ su Vyčio ir Šreniavos herbais (iš Liubačovo stiklo fabriko, 1718–1729 m.).
Lankytojams iš Lietuvos ko gero svarbiausias Rotušės eksponatas yra Braclavo vaivados ir Lietuvos lauko etmono Romano Sanguškos (1537–1571) portretas, kuriame pavaizduota LDK kunigaikščių mitra ir vėlgi Vyčio herbas. Nors šis paveikslas yra kopija, jis tiesiogiai siejasi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiausios klestėjimo epochos laikotarpiu.
Tarnuvas dažnai vadinamas „Renesanso perlu“ ir tam yra pagrindo. Čia galima rasti laikotarpio meno kūrinių, kurie savo mastu ir kokybe prilygsta net esantiems Krokuvos Vavelio pilyje. Tarnuvo katedros bazilikoje galite grožėtis vienais iš aukščiausių renesansinių antkapių Europoje. Tai unikalūs objektai meno istorikams ir turistams, ieškantiems aukščiausio lygio estetinių potyrių.
Italų meistrų sukurtas Tarnovskių antkapinis paminklas vaizduoja mirusiuosius vadinamosiose Sansovino pozose – figūros atrodo miegančios ant šono, remdamosi alkūnėmis. Šio kūrinio mastas iš tiesų įspūdingas: 13,8 metro aukščio paminklas yra didžiausias renesanso laikotarpio antkapis ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje.
Istoriniai gyvenamieji miestiečių namai prie Rinkos aikštės, kuriuose įsikūręs Tarnuvo ir krašto istorijos muziejus, yra renesansinės urbanistinės architektūros pavyzdžiai, pastatyti 1565–1568 m. Po XVIII a. gaisrų išliko renesansinės arkados, kurios yra unikalios, o jų interjeruose esama originalios XVI a. polichromijos ir išskirtinai puošni menė Po Ereliu (Pod Orłem).
Ištisus šimtmečius Tarnuvas buvo tikrasis tautų katilas, šia prasme šis miestas ko gero savo dvasia yra gan artimas Vilniaus – daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės – tradicijai.
Iki 1939 m. žydų bendruomenė sudarė apie 45 % miesto gyventojų (25 000 žmonių). Pagal šį skaičių Tarnuve gyveno ketvirta pagal dydį žydų bendruomenė Galicijoje. Tarp svarbiausių žydų kultūros paminklų kurie yra išlikę mieste yra:
– Senosios sinagogos bima: išlikęs plytų konstrukcijos fragmentas, aplink kurį dažnai vyksta kultūriniai renginiai.
– Žydų kapinės: įkurtos XVI a., vienos iš geriausiai išsilaikiusių Lenkijoje, su unikaliais miesto intelektualinio elito atstovų kapų paminklais.
– Mezuzų pėdsakai: išlikę istorinio pastato durų rėmuose adresu Rinkos aikštė (Rynek) 12 ir 21.
Laisvės kovotojas, išradėjas ir filosofas
Su Tarnuvu yra susiję ir daug daugiau įdomių istorijų, kurios jungia šį unikalų miestą su kitomis šalimis, tautomis, kultūromis.
Kaip tarkime Józefas Bemas, dar žinomas kaip Bem József arba Murad Paşa, gimęs Tarnuve 1794 m. Tai buvo žmogus, kurio gyvenimas vertas romano ar filmo – inžinierius ir generolas, Osmanų imperijos paša, Lenkijos ir Vengrijos nacionalinis didvyris, kaip ir Tadas Kosciuška, kuris kovojo Amerikos nepriklausomybės kare, o paskui grįžęs į gimtinę tapo sukilimą prieš rusus vadu, Bemas kovojo už šalies laisvę.
Kovojo visur, kur buvo reikalingi jo lyderio ir kariniai įgūdžiai, dalyvavo 1830 m. sukilime prieš carinę Rusiją ir 1848 Vengrijos revoliucinėse kovose, laikomas Vengrijos nacionaliniu didvyriu.
Su Tarnuvu susijęs ir Janas Szczepanikas, žymus išradėjas, turėjęs net kelis šimtus patentų ir daugiau nei 50 atradimų, kurių daugelis vis dar naudojami šiandien, ypač kino pramonėje, fotografijoje ir televizijoje.
Kai kurios jo idėjos padėjo ateities televizijos transliacijų raidai, pavyzdžiui, teletroskopas (įrenginys, skirtas vaizdų ir garso atkūrimui iš tolo naudojant elektrą) arba bevielis telegrafas, kuris turėjo didelę įtaką telekomunikacijų plėtrai XX a. pradžioje. Jis gyveno ir mirė Tarnuve 1926 m.
Tarnuve, 1906 m. buvo gimęs ir Romanas Brandstaetteris žinomas žydų kilmės lenkų filosofas, rašytojas, poetas, dramaturgas, žurnalistas ir vertėjas, kuris prasidėjęs Antrajam pasauliniam karui kurį laiką gyveno Vilniuje, iš kur per Maskvą ir Baku buvo pasiekęs Palestiną. Po karo sugrįžo į Lenkiją. Brandstaetteris išskyrė neįprastu sionizmo ir katalikybės misticizmo mišiniu, o jo literatūrinė kūryba apjungė žydų ir lenkų, krikščionių ir judėjų, graikų ir romėnų tradicijas.
Judėjų ir krikščionių tarpusavio įtaka yra ir pagrindinė Brandstaetterio pokario kūrinių, įskaitant jo žinomiausią romaną „Jezus z Nazarethu“ (Jėzus iš Nazareto), tema. Šis epas apie Kristų, parašytas bibliniu stiliumi, egzegetiniu požiūriu yra išverstas į daugelį kalbų. Romano kalba yra įsišaknijusi biblinėse vaizdinėse, simboliuose ir palyginimuose, joje naudojami bibliniai literatūriniai metodai.
„Tarnuvas yra unikalus ne tik dėl savo ilgos istorijos ir gražios architektūros, bet ir dėl čia gimusių iškilių asmenybių: Józefo Bemo, Jano Szczepaniko ir Romano Brandstetterio. Lankantis Tarnuve, verta susipažinti su šiais išskirtiniais Tarnuvo gyventojais, nes juk miestą galiausiai kuria visu pirma žmonės.“ – įsitikinęs ir gimęs šiame mieste 1979 m. Marcinas Kwaśny, kino, televizijos ir teatro aktorius, scenaristas.
Tarnuvas iš tiesų turi daug privalumų, kurie gali pritraukti į Lenkiją atvykstančius Lietuvos turistus. Miestas pasižymi unikalia tapatybe, tiesiogiai susijusią su Gediminaičių palikuonių šeimomis, gali pasigirti išskirtinėmis lankytinomis vietomis, tokiomis kaip renesansiniai katedros antkapiai, ir maloniai išsiskiria švelniu ir šiltu klimatu bei sparčiai besivystančia vyno turizmo pasiūla.
Be to, miesto vieta prie pagrindinių transporto maršrutų daro Tarnuvą natūraliu pasirinkimu turistams, norintiems pabėgti nuo didmiesčio šurmulio, neprarandant aukštos kokybės kultūrinės pasiūlos. Įvaizdžio požiūriu Tarnuvas gali pristatyti save kaip tam tikrą urbanistinį centrą, jungiantį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą su unikalia renesanso architektūra ir ilgiausia vasara Lenkijoje.
Ar jau žinote, kada keliausite į Tarnuva?