Jis sako, nors Antarktidą pamatyti yra labai brangu, bet visus išleistus pinigus atperka tai, ką ten pajunti ir pamatai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Išsilaipinti ir pakeliauti po septintąjį pasaulio žemyną tampa gyvenimo kelione net ir visko mačiusiems. Tai buvo ir mano paties įspūdingiausia išvyka. Nieko panašaus nesu regėjęs!“, – sako Makalius, kuris pasakoja ne tik apie tai, kokia tai buvo kelionė, bet ir bagalės pingvinų, kuriuos matė iš labai arti, kasdienį gyvenimą.
Kad kelionė bus visiškai kitokia, suprato jai besiruošiant
„Man tikrai patinka šilti kraštai – jiems iki tam tikro laiko ir skirdavau didžiausią dėmesį. Viskas pasikeitė tą dieną, kai gimtadienio proga nuvykau į Islandiją, vėliau – į Tromsę, Šiaurės Norvegijoje. Tuomet supratau, kaip gražu ir įspūdinga gali būti ten, kur šalta ir žvarbu. Vėliau užsikrėčiau kalnų slidinėjimu, keliavau į Aliaską, vaikščiojau ant ledyno, o tada akys Antarktidos link pradėjo krypti pačios“, – šypsosi Makalius.
Kad ši kelionė bus kitokia, keliautojas sako supratęs vos ją užsisakęs ir gavęs nemažai informacijos, kaip tokiai išvykai reikėtų pasiruošti: ką atvykus bus galima daryti, o ko – jokiais būdais ne, kokius drabužius reikės nuomotis, o ką pasiimti su savimi, kokius vaizdo įrašus peržiūrėti, kad išmoktų, kaip įlipti ir išlipti iš guminės valties krante bei vandenyje.
Vėliau sekė dar daugybė informacijos paieškų, kol galutinai įsitikino, kad tokios kelionės gyvenime dar nebuvo patyręs. Na, o viskam patvirtinti, kaip jis pats sako, pakako vos vieno žvilgsnio pro lėktuvo langą, kai leidosi Antarktidai priklausančioje King George saloje, kurioje yra nusileidimo takas.
R. Širvinskas pasakoja, kad Antarktidą, kol joje dar nebuvo, įsivaizdavo šiek tiek kitaip: „Maniau, kad pamatysiu visiškai negyvą žemyną, kuriame galėsiu vaikščioti prie ledynų per sniegą, o aplink bus kaip tame eilėraštuke – „balta balta, kur dairais“ (juokiasi – aut. past.).
Dabar, po kelionės, kalbėčiau visiškai kitaip – tai neįtikėtinai gyvas žemynas, kuriame knibždėte knibžda gyvūnija: pradedant banginiais ir baigiant milijonais (nemeluoju!) pingvinų. Tai vieta, kurioje žmogus yra tik svečias. Galbūt todėl viskas buvo taip ypatinga. Beje, mes buvome čia jų vasarą, kuri sutampa su mūsų lietuviška žiema – tai vienintelis metas, kai ten galima įkelti koją. Įdomu tai, kad Lietuvoje tuo metu buvo 18 laipsnių šalčio, o Antarktidoje mus lepino 2 laipsnių šiluma“.
Makalius pastebi, kad Antarktidoje temperatūra bėgant metams pakilo 2–3 laipsniais. Jo apsilankymo metu buvo pliusinė temperatūra ir viskas aplink tirpo. Ekspedicijos vadovai jiems minėjo, kad žemyne daugėja rūko bei miglos, ko anksčiau niekada nebūdavo. Tiesa, šiemet buvo užfiksuota ir gerų ženklų – pirmą kartą po daugelio metų padidėjo ledo apimtis, nors tai nepaneigia, kad pasaulis keičiasi.
Keliautojas atviras – vieno dalyko jis iki galo nesuvokė, kad Antarktidoje nėra žmonių: „Žinoma, žinojau, kad jų nebus, bet supratau tik tada, kai pats tai patyriau. Visur buvome tik mes vieni – nebuvo jokios komercijos, turistinių objektų ar triukšmo. Saugotis reikėjo tik vieno dalyko – saulės, nes ji ten labai kaitri, kad ir kaip bebūtų keista.
Antarktidoje sausio mėnesį beveik visai nesutemsta: saulė nusileidžia labai trumpam ir apie 2.30 val. nakties vėl kyla, tad biologinis laikrodis visai išėjo iš proto. Gal nuo įspūdžių, bet pamiegoti pavykdavo vos 5–6 valandas per naktį, nors jėgų visuomet užtekdavo visai dienai.“
Pasiekti galima dviem būdais, programa keitėsi pagal orus
Makalius pasakoja, kad Antarktidą galima aplankyti dviem būdais. Pirmasis – plaukti laivu nuo Pietų Amerikos pietinės dalies, tai yra iš Čilės Puerto Viljamso arba Argentinos Ušuajos miestų. Tokiu atveju dvi dienas į kiekvieną pusę tenka praleisti Dreiko sąsiauryje – audringiausioje pasaulio vietoje. Antrasis būdas – į laivą įlipti jau Antarktidoje, iki jos atvykus užsakytu privačiu lėktuvu, kuris per porą valandų perskraidina per Dreiko sąsiaurį.
Keliautojas pasirinko antrąjį variantą – trumpesnę, šešių naktų kelionę, nes iki Antarktidos King George salos nusprendė skristi lėktuvu.
„Žmonės sako, kad nusprendus „apeiti“ sistemą ir į septintąjį pasaulio žemyną atvykti užsakytu lėktuvu, tarsi nesiskaito, jog ten lankėtės… Tad vieną dieną, manau, tikrai ir tuo audringuoju Dreiko sąsiauriu plauksiu, kadangi pasižadėjau čia dar sugrįžti“, – šypsosi keliautojas.
Makalius pasakoja, kadangi kelionė buvo pažintinė–ekspedicinė ir dar pakankamai trumpa, dienos buvo itin suspaustos, o veiklų – neįtikėtinai daug. todėl šią kelionę jis vadina viena intensyviausių. Kiekvieną dieną keldavosi labai anksti – apie 5–6 valandą ryto, kasdien aplankydavo dvi skirtingas Antarktidos vietas, vykdavo paskaitos apie gyvūniją, žemyno istoriją, atradimus, mokslininkus ir kita. Beje, nusprendę plaukti Dreiko sąsiauriu šias paskaitas keliautojai klausosi dienų jūroje metu ir atvykę į Antarktidą gali ramiai grožėtis aplinka.
Tuomet vykdavo vakariniai susitikimai, kurių metu, stebint orų prognozes, būdavo sudėliojama kitos dienos programa.
„Keista buvo neturėti suplanuotos programos iš anksto – keliautojai juk įpratę ja vadovautis. Tačiau orai ten nenuspėjami, dažnai planus tenka keisti paskutinę minutę, tad visi buvome priklausomi nuo ekspedicijos vadovų, kurie programą sudėliodavo dienai.
Dar įterpkime maitinimą, laisvą minutę įspūdžiams pasidalinti socialiniuose tinkluose ir… turime 18–19 valandų užimtumą bei labai mažai miego. Bet miegoti būdavo gaila – už lango juk toks grožis! Tad jokių atostogų tokioje kelionėje neįsivaizduokite – poilsiui laiko gal ir bus, bet to tiesiog nesinorės, nes iš savo balkono matysite dokumentinį filmą savo akimis“, – sužavėtas patirtais vaizdais kalba keliautojas.
Pingvinų gyvenimas – juokinga draminė komedija
„Man pačiam Antarktida nebuvo vien tik vadinamojo „pliuso“ užsidėjimas – jau daug metų keliaudamas mėgstu stebėti gyvūnus laisvėje. Į Antarktidą keliaujama dėl pingvinų, ruonių ir banginių, kurie čia atplaukia maitintis kriliumi. Banginių čia mačiau apie 50–60, nors per visą savo kelionių patirtį kitur pasaulyje, pavyzdžiui, Aliaskoje, kur jie leidžia vasaras, jų taip ir nepavyko išvysti. Tad Antarktidoje tai buvo pirmasis, neišdildomas ir daug emocijų sukėlęs kartas.
O štai pingvinų gyvenimo stebėjimas iš arti R. Širvinskui tapo neišdildomomis akimirkomis: „Paprastųjų pingvinų iki šiol nebuvau matęs – labai norėjau tai padaryti. Jų prisižiūrėjęs dabar turiu dar vieną svajonę – nukeliauti į žemyno gilumą ir pamatyti imperatoriškuosius pingvinus su jaunikliais, kurie atrodo lyg mieli pliušiniai žaisliukai“.
Makalius sako, kad dar prieš pirmą kartą įkeliant koją į Antarktidą visi buvo įspėti elgtis lyg svečiuose – pagarbiai, nedominuoti. „Taip ir buvo, nes ten dominuoja pingvinai. Juos turėjome praleisti per kelią, negalėjome naudotis jau pramintais vadinamaisiais „pingvinų greitkeliais“, turėdavome palaukti, kol jie pirmi kirs mūsų keliuką, ir tik tada eiti“, – pasakoja jis.
R. Širvinskas atviras – jam galėjo ir nebūti jokios kitos veiklos, nes pakako išlipus į krantą prieiti prie pingvinų kolonijos ir stebėti gyvenimą, kuris priminė neįtikėtinai juokingą komediją su dramos elementais.
„Tiesą pasakius, dažniausiai taip ir darydavau – kam tie kalnai ir gamta, kai aplinkui yra nesuskaičiuojama daugybė tokių mielų gyvūnų! Stovėdavau ir valandų valandas stebėdavau jų gyvenimą: bendravimą, pykčius, net nelaimes. Sausis yra jauniklių mėnuo, kai išsiritę mažyliai akmeniniuose lizduose yra prižiūrimi, dengiami nuo vėjo ar priešų, maitinami ir mokomi. Fantastiniai įspūdžiai! Labiausiai nustebino pingvinų kiekis – jų yra visur: ant kiekvieno kampo, kiekviename krante ir ant kiekvienos ledo lyties, plūduriuojančios vandenyje. Maniau, kad pamatyti pingviną ten yra sėkmės dalykas, bet, patikėkite manimi, tikroji sėkmė būtų, jeigu nė vieno aplink nerastumėte!“ – šypsosi Makalius.
Keliautojas kartu su kitais stebėjo tris pingvinų rūšis – paprastuosius papuasinius, barzdotuosius ir Adelės pingvinus. Pastarieji, pasak jo, buvo rečiausi ir patys mieliausi. „Stebėjome, kaip atpylę maistą jie maitina savo jauniklius, kaip pasiskirsto pareigomis šeimoje – kas saugo vaiką, o kas leidžiasi žvejoti į vandenyną. Matėme ir sukrečiančių vaizdų, kai skua – plėšraus kiro rūšis – pačiupo pingvino jauniklį ir jį sudorojo. Toks jų gyvenimas, o mes buvome tik stebėtojai“, – pasakoja R. Širvinskas.
Keliautojas savo įspūdžiais dalinosi socialiniuose tinkluose ir sako, kad jam buvo keista, kad sulaukdavo klausimų, ar pingvinus galima liesti, imti į rankas, glostyti. „Bet juk tai laukiniai gyvūnai – jie glostymo nesupras. Geriausiai jaučiausi netrukdydamas jiems gyventi įprasto gyvenimo ir džiaugiausi galėdamas čia pasisvečiuoti“, – sako keliautojas.
Pamatyti Antarktidą kainuoja labai brangiai
R. Širvinskas sako, kad norint pasiekti Antarktidą, reikia perplaukti arba perskristi Dreiko sąsiaurį, o tada jau keliauti laivais.
Plaukiantys per Dreiko sąsiaurį tokią 10–11 dienų trunkančią kelionę gali įsigyti už maždaug 8 000–10 000 eurų asmeniui.
Norintys perskristi Dreiko sąsiaurį turėtų skirti apie 10–15 tūkstančių eurų asmeniui. Dažniausiai į tokią kainą jau būna įskaičiuoti skrydžiai iš Buenos Airių Argentinoje (arba Santjago Čilėje) į Pietų Amerikos apačią, papildomos nakvynės viešbučiuose prieš ir po Antarktidos kelionės, visa laivo programa, maitinimas, ekspedicijos ir net apranga arba jos nuoma.
„Kelionė tikrai labai brangi – viena brangiausių iš visų pasaulio krypčių. Tačiau, patikėkite manimi, tai bus neabejotinai geriausia jūsų gyvenimo kelionė, jeigu mėgstate laisvėje stebėti gyvūniją, esate matę daug pasaulio, o gyvenime trūksta iššūkių. Tik įsivaizduokite – šiame septintajame pasaulio žemyne per visą turizmo istoriją apsilankė vos 0,01 proc. pasaulio gyventojų!“ – sako R. Širvinskas.
Taip yra todėl, kad Antarktidoje galioja itin griežtos lankymo taisyklės. Vienu metu iš laivo išlipti ir toje pačioje vietoje lankytis gali tik 100 žmonių. Mūsų laive buvo apie 250, tad išlipdavome trimis grupėmis. Viskas sustyguota tiksliai kaip laikrodukas.
Siekiant išsaugoti esamą florą ir fauną, neįnešti į žemyną pasaulio ligų, bakterijų ar augalų sėklų, prieš kelionę į Antarktidą privalėjome darbuotojams atiduoti pirštines, kepures ir šalikus, kad jie būtų kruopščiai išsiurbti“, – pasakoja Makalius.
Jis sako, kad papildomai laivas parūpino ir padovanojo viršutinius drabužius – neperšlampamas kelnes bei šiltą žieminę, neperlijamą ir neperpučiamą striukę, kuri tapo geriausia drauge šioje kelionėje.
Reikėjo nuomotis guminius, pašiltintus batus, kuriuos keliautojai apsiaudavo prieš lipdami į lėktuvą ir grąžindavo tik parskridę į Pietų Ameriką. Batai buvo dezinfekuojami kasdien. Išlipus ant žemės, nebuvo galima ant jos sėsti ar dėti savo daiktų – viską reikėjo laikyti kuprinėse, kurios turėjo būti nuolat nešiojamos.
Kviečia ir kitus pamatyti savo akimis, o pats tikrai sugrįš
R. Širvinskas sako, kad Antarktida yra gyvenimo kelionė dėl savo išskirtininumo pasaulyje – čia vienu metu pajunti absoliučią tylą, žmogaus nereikšmingumą ir gamtos didybę. Jis labai rekomenduoja visiems tai patirti, o jeigu jau turite tokią svajonę – nedelsti ir ją įgyvendinti.
„Keliautojai, kuriuos sutikau, apie šią kryptį svajojo pakankamai ilgai. Daugeliui tai buvo paskutinis, septintasis aplankytas pasaulio žemynas, taigi, žmonės keliaujantys, išsilavinę ir ištroškę išskirtinių įspūdžių.
Aš pats, nors iš kelionės grįžau labai pavargęs, aiškiai žinau, kad tai buvo pati geriausia ir įspūdingiausia kelionė mano gyvenime, kurią būtinai kartosiu, tačiau kiek vėliau. Noriu pasiilgti pingvinų, banginių, leopardinių ruonių ir… pamiršti tą nosį riečiantį pingvinų išmatų kvapą. To jokiomis nuotraukomis neperteiksi“, – juokiasi keliautojas.
Makalius sako, kad iš Antarktidos parsivežęs ne tik vaizdinius prisiminimus, bet ir gilesnį suvokimą apie mūsų pasaulį bei jo įvairovę: „Pamačiau, kad niekas jame negali jaustis visiškai saugus – net didžiausi pasaulio gyventojai, kuprotieji banginiai, gali būti sumedžioti orkų būrio.
Visur reikia kovoti už save, kad išgyventum. Mes, žmonės, esame šiek tiek išlepinti to komforto, kurį patys susikūrėme ir kuriame gyvename. Po šios patirties nusprendžiau toliau domėtis ekspedicinėmis kelionėmis, nes supratau, kaip stipriai man tai patinka, kaip mane stebina ir džiugina“.
O antrą kartą į Antarktidą jis planuoja vykti per Dreiko sąsiaurį, nes nori pajusti ne tik jo didybę, bet kartu ir aplankyti Folklando salas bei Pietų Džordžiją.
„Bet galbūt prieš tai nukeliausiu į Arkties regioną, kuris juk visai netoli Lietuvos, ir parą jau tikrai nebereikės skristi – nors ten nėra pingvinų, bet gyvena baltosios meškos! Jas labai norėčiau išvysti ir žinau, kad pavyks. Linkiu, kad ir kitiems keliaujantiems pavyktų jų planai ir pildytųsi svajonės. Jei ta svajonė – Antarktida, drąsiai leiskitės, nes, patikėkite, nieko panašaus dar nesate matę“, – šypsosi R. Širvinskas.
Straipsnio autorė Vaiva Arnašė