„Išvykdamas į šį žygį sau linkėjau, kad viskas praeitų be nuotykių ir dramos – tiesiog vienas po kito sekantys įkopimai, monotoniška sėkmė. Deja, vaikštant ant žmogaus ribų keteros, naivu tikėtis, kad kortos visada kris tavo naudai. Per daug nežinomybės, per daug veiksnių, galinčių paveikti rezultatą į vieną ar kitą pusę.
O dar šis sezonas buvo neeilinis – pavojai Khumbu, neleidžiantys laiku pradėti rotacijų, didžiulis kopiančiųjų skaičius dėl uždaryto maršruto iš Kinijos pusės, nepalankios ir nepatikimos orų prognozės...“, – likus keletui valandų iki grįžimo savo „Facebook“ paskroje rašė S. Damulevičius.
Pirmieji nerimo ženklai, tęsė vyras, pasirodė gegužės 26 d. vakare – vos pradėjus kopti link Viršūnės nuo Pietų balno (7950 m) – tempas buvo per lėtas.
Everesto viršukalnę per dieną pasiekė rekordinis skaičius alpinistų: nusidriekė milžiniška eilė
„Tapo akivaizdu, kad toks tempas – bilietas į vieną pusę. Taip pat, kad problema greičiausiai yra medicininio pobūdžio, t.y., prasidėjo kalnų liga, kuri, jei skubiai nesileisiu žemyn, per kelias valandas pasieks mirtiną stadiją.
Sprendimas apsisukti niekada nėra lengvas. Ypatingai šįkart, kai sulaukiau tiek daug palaikymo, kai mintys sukasi apie filmą, kai už nugaros stovi rėmėjai ir plazda protėvių vėliavos. Bet Kalnas čia bus visada, o aš, dabar priėmęs teisingus sprendimus, galėsiu čia sugrįžti geriau pasiruošęs ir galbūt turėsiu galimybę kopti geresnėmis sąlygomis.
Tik pradėjęs leistis pajutau, kad dėl kelių kadrų ir žinutės aukščiausiame taške pašalau dešinės rankos pirštus. Kadangi visur fiksuotos virvės, leidžiuos sklandžiai, tik pasiekus Pietų balną jėgos po truputį apleidžia, pradedu vis dažniau sėstis ant sniego ir ilsėtis. Pasiekęs C4 susirandu tuščią „Summit Climb“ palapinę, kurią naudojęs Povilas išėjo žemyn, o Cayland dar negrįžo iš įkopimo. Nusnaudžiu šilumoje apie valandą, susirašau dėl pašalusių pirštų gydymo. Tuomet pradedu krautis daiktus į kuprinę, nes dalį jų buvau palikęs čia prieš kopimą“, – tęsė S. Damulevičius.
Visgi po kurio laiko reikalai ėmė dar sparčiau prastėti – prasidėjo kosulys, dusulys. Nors alpinistas bandė kuo skubiau leistis žemyn, pasunkėjęs kvėpavimas kėlė rimtų iššūkių ir galiausiai privertė šauktis pagalbos.
Susiję straipsniai
„Išgeriu vaistų prieš aukstumines ligas, dar padvejoju kelias minutes, bet dusimui intensyvėjant, informuoju budinčius draugus Lietuvoje ir ant savo Garmin inreach inicijuoju tarptautinį pagalbos prašymą – SOS.
Draugus informuoju, kad lengviausia man būtų padėti, jei kas su deguonimi ateitų iš C4, kuri visai čia pat. Bandau eiti, bet vėl kosėju, vėl dūstu – kaskart vis sunkiau sugebėdamas atsikvėpuoti.
Minutei apima mirties baimė. Suprantu, kad greičiausiai pagalba neateis arba ateis per vėlai. Vienintelis būdas išgyventi – pačiam kurio greičiau leistis žemyn. Bet kaip įveikti dusulį?
Visgi kūnas, norintis išgyventi, privalo adaptuotis. Prisimenu ankstesnes panašias situacijas kalnuose, prisimenu, kaip negalėjau įkvėpti, kai mane partrenkė automobilis. Tuomet pirminę baimę pakeitė bandymas nusiraminti, suvaldyti paniką ir kad ir po truputį, bet gauti oro, kol situacija bent kiek stabilizuosis.
Judu labai lėtai ir bandau kvėpuoti tik per nosį, kad nesukelti kosulio ir jį sekančio dusulio. Kuo mažiau streso kvėpavimo takams. Nueinu pirmus 10 metrų – maža pergalė. Tuomet 100 metrų – dar viena!
Pasiekęs statų nusileidimą link Lotsės C4 sutikau 2 nešikus, kopiančius tamsoje su deguonimi. Paklausiau, ar jie atėjo man į pagalbą. Šie nesuprato, apie ką eina kalba. O aš, su kiekvienu nusileistu metru jausdamasis vis geriau, nieko iš jų neparašiau.
Taip vienas, tamsoje iki 2 val. nakties pasiekiau C3 (7050 m). Prieš pat nusileisdamas į stovyklą pamačiau žinutę iš pagalbos tarnybos, kad atseit manimi rūpinasi Šerpai C4 – duoda man maisto, vandens ir deguonies. Labai supykau ir nusivyliau neatsakingu žinią paskelbusios kompanijos elgesiu, nes paskelbtas melas, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjo kainuoti mano gyvybę.
C3 mane pasitiko iš C2 (6500 m) atėję šerpų gidai Pemba ir Čong Ngima. Davė man atsigerti, tuomet užkaičiau savo viryklę ir padariau gėrimo kelionei. Surinkau savo anksčiau paliktas šiukšles, Šerpai uždėjo man deguonies kaukę ir pradėjome nusileidimą į C2“, – prisiminė alpinistas.
Visa laimė, istorija baigėsi laimingai – iš C2 stovyklos alpinistą sraigtasparnis nugabeno į Luklą, o iš ten – į Katmandu oro uostą, iš kurio keliautojas nugabentas tiesiai į ligoninę apžiūrai.
Į Lietuvą S. Damulevičius sugrįžta pirmadienį, 19 val. 30 min.
„Grįžęs tęsiu gydymą. Tačiau dar šią savaitę (preliminariai, ketvirtadienį) kartu su Daiva ir Irmantu planuojame suorganizuoti susitikimą, kuriame daugiau papasakosime apie ekspediciją“, – pridūrė S. Damulevičius.