Štai kai skambėjo L.Dordžijevos kreipimasis: „Gerbiamoji redakcija, aš gyvenu JAV ir ieškau lietuvių, kurie buvo ištremti į Sibirą ir 1958-59 m. gyveno Krasnojarsko krašte, Užuro rajone, Učiumo tarybiniame ūkyje (rus. Красноярский край, Ужурский район, совхоз Учум). Ten gyveno mano mama Galina Badmajeva (Галина Бадмаева), ištremta į Sibirą iš Rusijos, Kalmukijos srities, nuo 1944 iki 1959 metų. Mano mamą taip pat vadino Gamu, tai jos kalmukiškas vardas. Lietuviai ir kalmukai šiame tarybiniame ūkyje gyveno kartu ir dalijosi gyvenimo tremtyje vargais. Būsiu labai dėkinga už pagalbą.“
Susisiekus su Lidija pasitikrinti detalių, paaiškėjo, kad ji ieško ne šiaip savo motinos tremties bičiulių, o savo tikro tėvo.
Jos mamos Galinos (Gamu) Badmajevos gyvenimo drama prasidėjo 1943 m. gruodžio 28 d., kai ji drauge su kitais kalmukais buvo ištremta į Sibirą. Tada jai buvo 16 metų.
Ji gyveno mažame kaimelyje, į kurį vieną žiemos rytą dideliais amerikietiškais automobiliais atvyko rusų kareiviai su Josifo Stalino įsakymu deportuoti visus kalmukus kaip tautos priešus. Iš viso ištremta apie 100 tūkstančių žmonių, pusė tautos žuvo.
Lidija pasakojo: „Kaime buvo likę tik seneliai, moterys ir vaikai, kadangi vyrai buvo kare. Kai kurie į tremtį vežę žmones kareiviai buvo geri – jie patarė pasiimti su savimi kuo daugiau maisto ir šiltų drabužių. Kiti kareiviai tikėjo J.Stalinu, kalmukus laikė tautos priešais ir juos mušė, stumdė. Juos sunkvežimiais pervežė į Volgogradą ir persodino į traukinius.“
Kalmukų kelias iš Rusijos į Sibirą buvo ilgas, nemažai jų mirė pakeliui nuo alkio ir ligų. Kai traukinys sustodavo, kareiviai išnešdavo kūnus. Aplink visą laiką girdėjosi verksmai ir dejonės.
Sibire G.Badmajevą apgyvendino Učiumo tarybiniame ūkyje. Ten ji ganė avis ir dirbo miško kirtyklose. Sibire ji susirgo bronchine astma ir chronišku plaučiu uždegimu, kurie ją lydėjo visą likusį gyvenimą.
1956 m. naujo SSRS vado Nikitos Chruščiovo įsakymu kalmukai buvo reabilituoti, kaip ir kitos J.Stalino nuteistos tautos.
G.Badmajeva į Kalmukiją iš Sibiro grįžo 1959 m. Tuo metu ji buvo nėščia – laukėsi dukros Lidijos, kuri ir kreipėsi į Lrytas.lt.
Lidija pasakojo: „Aš gimiau 1959 m. rugpjūčio 30 d. (pase nurodyta, kad 31 d.) Tuo metu tai buvo didžiulė nuodėmė – moteris susilaukė vaiko, neturėdama vyro. Visi mano mamą pasmerkė, net jos tikra motina. Niekas iš artimųjų nenorėjo iš ligoninės po gimdymo priimti jos su manimi į savo namus. Kai apie tai sužinojo mamos pusbrolis, jis mus priėmė. Vėliau man susidarė įspūdis, kad, nors tuo metu aš buvau tik mažas niekuo neprasikaltęs kūdikėlis, šis pasaulis mane atstūmė...“
Lidijos mama buvo neįgali, bet dirbo. Ji nuolat kosėjo ir negalėdavo sustoti, neretai net pradėdavo dusti. Kai liga paūmėdavo, guldavo į ligoninę. Lidija atsiminė: „Aš visą vaikystę bijojau, kad galiu mamos netekti, ir galvojau, ką man reikės daryti, jei liksiu viena. Neturėjau brolių nei sesių, pusbrolių nei pusseserių, dėdžių nei tetų. Buvau labai vienišas vaikas.“
Tuo metu ji galvodavo, kad jei turėtų sesę ar brolį, būtų labai gera sesuo, ir jei turėtų dėdę, tetą, pusbrolį ar pusseserę – būtų jiems labai gera. Augdama mergaitė užsibrėžė, kad, kadangi ji yra ne tokia, kaip jos bendraamžiai, ji turi įrodyti, kad yra geresnė už tuos, kurie turi abu tėvus ir mylinčius senelius. Ji gerai mokėsi ir stengėsi visur dalyvauti, įsitraukė į pionierių, vėliau – komjaunuolių organizacijos veiklą. Labai džiaugėsi, kai mokantis 8 klasėje ją už gerą mokymąsi ir elgesį išsiuntė į visos Rusijos Federacijos vaikų stovyklą „Ereliukas“: „Ten aš, mergaitė iš kaimelio, esančio stepėse, atstovavau visos Kalmukijos vaikams.“
Mokytojai Lidiją gyrė, mama ja didžiavosi, o žmonės nustojo smerkti vienišą motiną ir jos dukrą.
Lidija pridūrė: „Nors mano mamos gyvenimas buvo labai sunkus – tremtis, artimųjų pasmerkimas, vienišos mamos dalia, ligos – ji mėgo gyvenimą. Ji mėgdavo juoktis ir juokauti, o dėl manęs darė viską, ką galėjo. Labai gaila, kad ji mirė anksti.“
Tėtis buvo lietuvis?
„Vaikystėje aš niekada mamos neklausiau, kas mano tėvas – maniau, jeigu jo nėra, tai ir nereikia. O dabar labai gailiuosi, kad to neišsiaiškinau“, – sakė Lidija. Dar vaikystėje ji girdėdavo moterų kalbas, kad jos motina ją atsivežė iš Sibiro, o jos tėvas buvo lietuvis. Motina netikėtai mirė 1988 m., sulaukusi 60-ies, nuo širdies smūgio. Jau po jos mirties dukra ėmė klausinėti gimtojo kaimo gyventojų apie savo tėvą. Niekas neatsiminė, o gal ir niekada nežinojo, jo vardo, bet visi tvirtino, kad tai buvo kažkoks lietuvis, o ne kalmukas.
Lidija sakė: „Turbūt keista, kodėl aš iki šiol neieškojau savo tėvo. Aš to norėjau, bet vis nedrįsau, atrodė, kad lįsiu į praeitį, apie kurią daugelis nori užmiršti. Dabar mano dukros mane padrąsino ir netgi griežčiau pasakė, kad nori žinoti savo kilmę. Taigi dabar aš pagaliau pasiryžau. Gal dar atsiras lietuvių, kurie tremtyje Učiume buvo susidūrę su mano motina Galina (Gamu) Badmajeva 1958 m. ir žino kažką apie mano tėtį?“
Lidija, kaip ir visi kalmukai, yra azijietiškų bruožų, panaši į savo mamą. Visgi jos akys ir odos spalva šviesesnė, negu motinos, tad ji mano, jog tai taip pat gali rodyti, jog ji turi ir lietuviškų genų.
Trumpa šeimos istorija
Paprašyta daugiau papasakoti apie savo motinos tėvus, su kuriais toji kartu buvo ištremta, Lidija papasakojo dar vieną įdomią istoriją: „Mano mama augo ne su savo tėvais, o savo tėvo brolio šeimoje. Taip nutiko todėl, kad jos tėvų, mano senelių, vaikai kūdikystėje mirdavo. Tuomet jos tėvai, tėvas Oča ir motina Kermen, nuėjo pas šios brolį Ania-Gešą, kuris buvo budistų vienuolis, gyduolis ir pranašautojas (Kalmukija yra vienintelis regionas Europoje, kuriame gyvena budistai).
Ania-Gešas mano seneliams pasakė, kad sekantį jiems gimsiantį vaiką reikia atiduoti į kitą šeimą, ir tada kiti jų vaikai išgyvens. Tad, kai mano mama gimė, ją atidavė dėdei.
Su jo šeima ji ir buvo išvežta į Sibirą. Po mano motinos jos tėvai susilaukė dar dviejų vaikų: Giliašo, kuris mirė, sulaukęs 16 m., dar gyvendamas Kalmukijoje, ir Bato, kuris mirė taip pat 16 m., jau būdamas tremtyje.
Bata buvo raštingas, gerai mokėjo matematiką ir Sibire dirbo apskaitininku. Tačiau jis mirė nuo gangrenos, kadangi avėjo pernelyg mažus batus ir į žaizdą pateko infekcija. Medikas dar siūlė koją amputuoti, kad jis išgyventų, bet jo motina nesutiko – atrodė, kaip gi liks žmogus be kojos. Tuomet mano mamą auginusi šeima ją išsiuntė atgal pas jos tikrąją mamą Kermen, nes toji liko visiškai viena. Mano mama nenorėjo su ja gyventi, nes jai nejautė šiltų jausmų. Visgi iš Sibiro į Kalmukiją jos grįžo kartu, o tada jų keliai vėl išsiskyrė, kai paaiškėjo, jog mano mama laukiasi manęs.“
Kompensacija už patirtas skriaudas
Dabar Lidija gyvena JAV – ten išvyko 1998 m. kaip pabėgėlė dėl politinių priežasčių. Kalmukijoje ji vadovavo neįgaliuosius, daugiavaikes mamas ir nepasiturinčius žmones globojančiai organizacijai „Iš širdies į širdį“, su ja protestavo prieš tuometinį Kalmukijos prezidentą ir už tai viename mitinge buvo sumušta milicijos, o po to vis sulaukdavo grasinimų, kad bus nužudyta, ir rado galimybę pasitraukti į JAV.
Amerika jai ir jos dukroms Viktorijai ir Lenai (su vyru tuo metu jau buvo išsiskyrusi) tapo tikrais namais. Dabar jos dukros suaugusios, ištekėjusios ir turi po du vaikus.
Vienas Lidijos anūkas, Richardas Michaelas, yra gimęs gruodžio 28 d., tą pačią dieną, kai buvo pradėti masiniai kalmukų trėmimai į Sibirą. Karma tikinti moteris mano, kad tai nėra atsitiktinumas.
Lidija JAV gauna neįgalumo pašalpą ir džiaugiasi gyvenimu. „Su draugėmis nueiname į kavines, šokius, skirtus mūsų amžiaus moterims, ir puikiai leidžiame laiką. Man kitąmet sukaks 60, tokio amžiaus mano motina mirė, tačiau aš tebesijaučiu jauna. Manau, savo gyvenime aš užtektinai prisikentėjau ir dabar turiu teisę pasidžiaugti gyvenimu“, – sakė moteris.
Tų, kurie mano, kad gali Lidijai Dordžijevai kažką pasakyti apie jos kilmę ar tiesiog papasakoti jai, ką žino apie bendrą lietuvių ir kalmukų gyvenimą Sibire, gali rašyti el.paštu gyvbudas@lrytas.lt
