Už žmogžudžio ištekėjusi kupiškėnė vedybinį gyvenimą prisimena su siaubu

Gyvenimo mėtytos ir vėtytos kupiškėnės išpažintis sukrečianti. Jauna ištekėti ji nesuskubo, paskui iš peršamų atlikėlių senbernių nebuvo ko rinktis, tad manė, kad jai neskirta gyventi santuokoje. Likimo kortas sumaišė užkietėjęs recidyvistas: užteko vienos jo frazės, kad religinga vienišė, lyg pametusi galvą jauniklė, nueitų prie altoriaus.

 Juodpėnuose gyvenanti E.Šimonytė labai mėgsta keliauti, paskutinį sykį ji važiavo į Lenkiją.
 Juodpėnuose gyvenanti E.Šimonytė labai mėgsta keliauti, paskutinį sykį ji važiavo į Lenkiją.
 Nuvykę į svečius E.Šimonytę radome triūsiančią darže, besiruošiančią pavasarinei sėjai.<br> A.Švelnos nuotr.
 Nuvykę į svečius E.Šimonytę radome triūsiančią darže, besiruošiančią pavasarinei sėjai.<br> A.Švelnos nuotr.
 Nebylio darytam kryžiui jau gerokai daugiau nei šimtas metų, namiškiai tiki, esą jis gelbsti nuo mirtinų nelaimių.<br> A.Švelnos nuotr.
 Nebylio darytam kryžiui jau gerokai daugiau nei šimtas metų, namiškiai tiki, esą jis gelbsti nuo mirtinų nelaimių.<br> A.Švelnos nuotr.
 E.Šimonytė visą gyvenimą buvo linkusi padėti kitiems, sušelpti mažiau turintįjį. <br> A.Švelnos nuotr.
 E.Šimonytė visą gyvenimą buvo linkusi padėti kitiems, sušelpti mažiau turintįjį. <br> A.Švelnos nuotr.
 Jaunystėje E.Šimonytė dirbo kolūkyje, net du dešimtmečius melžė karves. <br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Jaunystėje E.Šimonytė dirbo kolūkyje, net du dešimtmečius melžė karves. <br>  Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jun 1, 2019, 9:03 PM

Istorijų rinkėja ir pati išsipasakojo

Kupiškio etnografijos muziejui talkinanti kraštotyrininkė iš Juodpėnų 83 metų Elena Šimonytė kelerius metus rinko senovines nuotraukas ir užrašinėjo svetimų žmonių gyvenimus.

Apie save ji mažai ką prasitardavo, bet jau kai prasitarė – iš jos asmeninės gyvenimo istorijos nors knygą rašyk!

Spalvinga ir E.Šimonytės giminė: tėvo pusbrolis Kazys Šimonis, tapęs stilizuotus, šviesos persmelktus fantastikos kūrinius, yra svari asmenybė dailės pasaulyje. Jos tėvas buvęs irgi ne toks kaip visi – turėjo neblėstančią verslininko aistrą. Norėdamas pabėgti į Ameriką jis nusibastė net į Vrangelio salą, iš kurios iki Aliaskos buvę jau visai nebetoli.

E.Šimonytė, nesutikusi širdį galinčio suvirpinti vyro, buvo apsisprendusi netekėti, bet bebaigdama penktą dešimtį netikėtai net sau pačiai nuėjo prie altoriaus su užkietėjusiu recidyvistu.

„Ačiū Dievui, po pusantrų metų tapau našle“, – atsidūsta moteris. Karčią santuokinio gyvenimo patirtį ir kietą sutuoktinio kumštį ji ir dabar prisimena su siaubu.

Pirkdami namą gavo gyvą priedą

„Tik kaimo žmonės mane buvo pradėję vadinti pagal vyrą Baltrūniene, o pase pavardės nepakeičiau, nes tik šliūbą ėmėm, į civilinę metrikaciją nėjom. Laimė, kad šeimyninis gyvenimas tiek trumpai tetruko, jis mane tikrai būtų užmušęs“, – širdį atveria E.Šimonytė.

Savo pasakojimą moteris pradeda nuo ant sienos kabančio senovinio kryžiaus. Esą tas reliktas ją, kaip ir ankstesnius šio namo gyventojus, gelbėja nuo mirtinų pavojų.

Kryžius E.Šimonytės tėvams atiteko kartu su namu, kurį pirko 1949 metais.

Prie namo gavo ir gyvą priedą – ankstesniųjų šeimininkų močiutę.

Pirkdami namą Šimoniai raštu pasižadėjo močiutę prižiūrėti, nukaršinti ir palaidoti.

„Pasižadėjimą sąžiningai įvykdėm, 11 metų su senąja Kamilija valgėm iš vieno dubens ir dėl malkų jai nereikėjo storotis“, – sako moteris.

Tebebuvo kraujo dėmių

Buvę namo šeimininkai ūkininkai savo būstą paliko 1945 metais. Pasak E.Šimonytės, jie buvo prijaučiantys okupantų atneštam režimui, tad bėgo bijodami partizanų, kurių veikla apylinkėse tuo laiku buvo gan aktyvi.

Močiutė nė už ką nesutiko bėgti iš savo namų.

„Juodpėnuose buvo daug revoliucionierių, tos šeimos galva irgi buvo „raudonas“, jis dar anksčiau pas rusus pasitraukė, buvo likę moterys, vaikai ir dar sovietams prijaučiantis samdinys, jis turėjo ginklą“, – anuometę situaciją apibūdina E.Šimonytė.

Moteris perpasakoja senosios Kamilijos prisiminimus.

„Guli močiutė ant pečiaus ir girdi, kaip virsta vandens kibiras, dūžta langai ir pasipila šūviai. Įsiveržė raudonųjų ieškantys partizanai. Moterys su vaikais spėjo užsidaryti slėptuvėje rūsyje, o Kamilija tik pagalvėm prisidengė. Partizanai nušovę samdinį, bet močiutės nelietė. Po to moterys ir vaikai pabėgo.“

Senoji tikėjo, kad ją nuo mirties išgelbėjo karštos maldos ir namie kabantis kryžius, kurį padarė jos nebylys brolis.

„Tėvai pasakojo, kad, kai praėjus ketveriems metams nuo šeimininkų pabėgimo pirko namą, kambaryje dar buvo matyti kraujo dėmių“, – prisimena E.Šimonytė.

Anot jos, lubose ir sienose kulkų žymės matyti iki šiol.

Tėvo „biznis“ išskyrė abi seseris

E.Šimonytės tėvas Antanas Šimonis buvo kilęs iš gausios Kinderių kaimo ūkininkų šeimos. Nuotaką Mortą Balytę rado Juodpėnuose, šioji atitekėjo į Kinderius. Morta buvo 14 metų vyresnė už Antaną. Pora susilaukė dviejų dukterų.

Kadangi tėvo galvoje kirbėjo gausybė biznio idėjų, tas sumanė parduoti ūkį, mat žemės esą nederlingos. Žadėjo jis nusipirkti namus ir geresnės žemės kitur.

„Tėvelis labai blogai padarė, kad namus pardavė, juk ten gyvenom ne tik mes, bet ir jo motina bei seserys. Užėjo sovietų okupacija, prasidėjo karas ir nieko jis nebegalėjo įpirkt. Visi likom be namų. Dvylika metų klaidžiojom be savo kampo, glaudėmės tai šen, tai ten. Vienu metu, kai tėvas buvo iš kriaučiaus išsinuomojęs žemės, gyvenom tokioj suklypusioj gryčiutėj, paskui pas gimines mamos gimtinėje Juodpėnuose. Su giminėm ne visad sutarėm, tekdavo vėl kraustytis. Kai pagaliau tėvai nusipirko šitą namą, buvo 9-oji mūsų gyvenamoji vieta“, – pasakoja E.Šimonytė.

Skaudžiausia, kad per nevykusį tėvo biznį E.Šimonytė buvo išskirta su seserimi, juodvi augo atskirai. Matydama, kad Šimoniai labai vargsta, mergaitę auginti pasiėmė bevaikė M.Šimonienės sesuo.

Būtų bemat prasigyvenęs, jei ne sistema

Juodpėnuose pagaliau įgiję savą būstą ir 24 hektarus žemės, Šimoniai tvirčiau atsistojo ant kojų.

„Mano tėvelis vertėsi spekuliacija, šiais laikais būtų vadinamas gabiu verslininku, turėjo talentą pirkti ir parduoti, o sovietmečiu toks verslas buvo draudžiamas“, – paaiškina E.Šimonytė.

Už įvairiausių daiktų perpardavinėjimą A.Šimonis buvo du kartus teistas, sėdėjo kalėjime.

„Į Rygą vežė bulves ir obuolius, iš ten pargabendavo baldų, veidrodžių. Visi žinojo, kad pas A.Šimonį gali gauti visokių deficitų“, – prisimena kaimo biznieriaus duktė.

E.Šimonytė per tėvo biznius šiek tiek pasaulio pamatė.

„Prekėms vežti tėvas samdydavo sunkvežimį su priekaba. Iki Leningrado pati esu ant bulvių krūvos važiavusi. Vežėm bulvių, obuolių, mėsos. Ten prisipirkom dviračių“, – sako ji.

Pirmą kartą A.Šimonį milicija sulaikė, kai iš Lietuvos į Rusiją jis gabeno eilinę partiją mėsos. Iš kur tokie kiekiai? Tėvui nepavyko įrodyti, kad veža parduoti savo užaugintą.

Už spekuliaciją anuomet baudė griežtai, vyras gavo 7 metus kalėjimo, bet grįžo anksčiau, po Stalino mirties jį paleido.

Nuskendęs Čiukčių jūroje

Kalėjimas nuo noro prekiauti neatgrasė, tik padarė apsukresnį. Gabendamas daug produktų veždavosi ir krūvą kaimo bobučių, kad sustabdžius milicijai galėtų sakyti, jog daiktai ne jo, o štai tų moterėlių.

Toji gudrybė gelbėjo trumpai. Antrą kartą į teisėsaugos rankas pakliuvo iš Iževsko gabendamas motociklus, gavo 2 metus kalėjimo.

„Tada tėvas pamatė, kad Sovietų Sąjungoje biznio daryt nebegalima“, – pasakoja pašnekovė.

E.Šimonytė juokiasi, kad kalėjimas tėvą išgelbėjo nuo prievolės dirbti kolūkyje, mamai irgi kolūkyje dirbti neteko, buvo jau per sena, o štai ji nuo pat jaunystės nugarą lenkė kolūkio fermose, melžė karves.

Šeimos galva Juodpėnuose ilgai neužsibuvo, sumanė važiuoti užsidirbti į Kazachstaną, tuo laiku ten daug kas važiuodavo, į plėšinius siųsdavo komjaunuolių būrius.

„Išvažiavo ir apie 1964 metus dingo be žinios“, – tėvo likimo ji nežino iki šiol.

Gavo tik tiek žinių, kad jis buvo nusidanginęs net į Vrangelio salą, esą nuo jos pėsčias ketino pasiekti Ameriką, bet einant per užšalusią Čiukčių jūrą lūžęs ledas ir lietuvis nuskendęs.

Paklausė pamokymo

Tuomet, kai draugės viena po kitos kėlė vestuves, E.Šimonytė dar nebuvo sutikusi širdžiai artimo vyro. Pažįstami vis bandė ką nors pripiršti, vedė atlikėlius senbernius, bet juodpėniškei nė vienas nelipo, ir gana.

„Anais laikais vyrų mažai buvo, juos iššaudė, bet kuri norėjo, ta ir trečiąkart tekėjo. Man šitoj vietoj nesisekė, gal per prasta buvau, juk tik karvių melžėja, ne profesorė, be to, buvau labai religinga, ėjau į bažnyčią, tuo laiku dauguma veržėsi į komjaunimą, o čia tik davatka“, – atvirauja moteris.

Anot E.Šimonytės, visa giminė spaudė, kad tekėtų, buvo net jaunikį išrinkę, liepė parduoti namus ir važiuoti gyventi pas jį į gretimą kaimą, dėl to ji ašaras liejo.

Bet tada ji iš vieno žmogaus išgirdo patarimą: „Netekėk ir nereiks raudot.“

„Akys prašvito, supratau, kad man taip geriausia“, – sako ji.

Recidyvisto pagyrimas suminkštino širdį

E.Šimonytė dar patikslina, kad vedybinis gyvenimas jai nepatinka, tuo šimtu procentų įsitikino vėliau. Teisybė, būtų reikėję vyro, kuris ūkio darbus nudirbtų, bet į lovą gultis – tai ne.

„Tėvas buvo toks: tai vienai, tai kitai biednai gyvenančiai už dyką suknelę numes, aš irgi tokio kailio, linkusi kitų pagailėti“, – E.Šimonytė paaiškina, kaip vis dėlto užsinėrė santuokos apynasrį.

Tuo laiku į Juodpėnus grįžo 18 metų kalėjimuose praleidęs vyras. Sėdėjo už vagystes, žmonių sužalojimus. Prašėsi pas žmones priimamas, bet visi jo bijojo.

„Užėjo jis ir pas mane, verkia, kad nėra kur prisiglausti. O jis dar man ir tolimas giminė pagal mamos liniją. Sako: „Elena, tu drąsiausia, durų prieš nosį neužtrenkei.“ Sulig tais žodžiais širdis ir susileido, pažadėjau padėt kiek galėsiu“, – nelemtą akimirką prisimena moteris.

Recidyvistas taip ir liko. Nesitenkino pastoge, ėmė veržtis į šeimininkės lovą. Tuo laiku E.Šimonytei buvo 48 metai, vyriškis 4 metais jaunesnis.

„Man jis visai nepatiko, bet ką daryti? Kad žmonės nesakytų, jog susimetę gyvenam, nusprendėme bažnyčioje susituokti“, – E.Šimonytė aiškina, kodėl, artėdama prie pensinio amžiaus, apsisprendė ištekėti.

Žmogžudį sutiko palaidoti

„Kaip girtas, taip ir blogai, su visais mušasi, buvo ir mane žiauriai pridaužęs“, – pasakoja moteris.

Lemtingąjį kartą E.Šimonytės sutuoktinis pas kaimynus pjovė šieną, po talkos tradiciškai prisigėrė ir susimušė.

„Laukiu, negrįžta, antra nakties – jo dar nėra. Atsiguliau seklyčioj, duris užsikabinau. Paskui girdžiu, kitam kambary jis garsiai šnopuoja, staigiai iššokau pro langą. Parslinkau ryte karvių melžt, žiūriu, jo nėra, o už sofos – kruvinos kelnės, vadinasi, persirengė ir pabėgo. Pasirodo, maniškis žmogų užmušė“, – siaubo naktį prisimena E.Šimonytė.

Žmogžudys slapstėsi dvi savaites, jo žmona bijojo nakvoti namie, glaudėsi pas pusseserę.

„Liepos vidury jis pasirodė: eina girtas per kaimą ir dainuoja. Sako, dar buvo užėjęs kolūkio pirmininko pagąsdint. Naktį išgirdom tris šūvius. Taip ir liko neišaiškinta, kas jį nudėjo, daug kam buvo kenkęs ir skriaudęs“, – pasakoja moteris.

Kad ir koks siaubūnas buvo, E.Šimonytė sutiko jį palaidoti.

„Maniau, niekas į šermenis neateis, kolūkio pirmininkas net duobkasių nedavė. Nuėjau pas jo sugėrovus, pasakiau, jog nupirksiu 20 butelių alaus, kad tik padėtų duobę iškasti. Akys ant kaktos išsprogo, kai atėjo net 40 vyrų ir dvi moterys“, – neslėpė tuometės nuostabos nuoširdžioji pasakotoja.

Likimui padėjus atsikratyti didelės bėdos, E.Šimonytė atsižegnojo nuo bet kokių santuokinių ryšių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą