Kinijoje lietuvis vis dar gyvena itin griežtoje izoliacijoje – ištverti padeda meilė

Paulius – Rytų kultūras pamėgęs studentas, baigęs viešosios politikos studijas Vilniaus universitete ir laimėjęs Kinijos vyriausybės stipendiją magistrantūros studijoms pažangiame Charbino technologijų universitete. Charbine – mieste šiaurės rytų Kinijoje netoli sienos su Rusija, turinčiame 10 milijonų gyventojų – lietuvis įsikūrė ir į mokslus kibo praėjusių metų rugsėjį.

Ramybė truko neilgai. Praėjusių metų gruodį Paulius atostogų metu išvyko į kelionę po šalį. Maždaug tuo metu prasidėjo koronaviruso protrūkis Uhano regione, bet atrodė, kad viskas toli ir grėsmė nėra didelė. Tuo metu Charbine vyko tradicinis ledo skulptūrų festivalis, kuris į miestą pritraukia daug žmonių iš visos šalies – būtent taip užkratas ir išplito šiame regione.

Kai Paulius grįžo iš kelionės, universiteto bendruomenės rūpesčiu buvo patikrinta jo sveikata, o tada liepta dviem savaitėm izoliuotis universiteto viešbučio, kuriame jis gyvena, kambaryje.

„Turėjau galimybę ir išvykti į Lietuvą, bet nenorėjau, nors nemažai studentų iškeliavo namo“, – pasakojo Paulius.

Dvi savaites vaikinas leido mažame, gal aštuonių kvadratinių metrų ploto, kambarėlyje, kuriame telpa dvi lovos, spinta ir būtiniausi daiktai. Pro langą atsiveria vaizdas į vidinį kiemą. Maisto jam tris kartus per dieną atnešdavo personalas ir palikdavo prie durų. Dienos, kurių didžiausią dalį leisdavo prie kompiuterio, prailgo, kamavo rutina, bet Paulius ramino save mintimi, kad nustatytas terminas tuoj baigsis.

Be to, jis tą laiką bandė naudoti kinų kalbos mokymuisi ir savęs pažinimui, stengėsi kasdien bent kažkiek pasportuoti, nors vietos ir labai trūko. „Teko suktis panašiai, kaip tam žiniasklaidoje aprašytam rusui, nubėgusiam aplink savo lovą 100 km. Ir dar supratau, kad gyvas bendravimas su žmonėmis man yra labai svarbus“, – pastebėjo Paulius.

Skaudžiausia buvo tada, kai sužinojo, jog dėl įtemptos padėties jam nustatytas karantino terminas pratęsiamas dar dviem savaitėm – juk taip svajojo, ką netrukus veiks „laisvėje“. Tiesa, karantiną pratęsus gyventojams buvo leista vaikščioti po viešbutį, o maisto vaikinas jau eidavo pasiimti į pirmą aukštą.

Po mėnesio režimas tapo dar laisvesnis – galima buvo judėti po viešbučio teritoriją, nueiti į sporto aikštelę, bendrauti tarpusavyje. Daugiau lietuvių viešbutyje nėra ir apskritai jis pustuštis, bene daugiausia jame likę pakistaniečių ir rusų.

Pradėtos sėkmingai vykdyti studijos nuotoliniu būdu.

Kovą ir balandį kurį laiką Charbine nebuvo nustatyta nei vieno naujo ligos atvejo, tad studentams buvo suteikta dar daugiau laisvės ir leista išeiti į miestą dviem valandom per dieną (primygtinai rekomenduota nesinaudoti viešuoju transportu), tai pat leista eiti į šalia esantį prekybos centrą.  Vietiniams gyventojams galioja mažiau griežta tvarka, na, o užsieniečiai šalyje ypač saugomi.

Vėliau regione vėl užfiksuota apie 300 koronaviruso atvejų, tad studentams dabar leidžiama į miestą išeiti vienai valandai per dieną.

„Guodžia tai, kad visi naujieji viruso atvejai – įvežtiniai, matyt, iš Rusijos, nes gyvename netoli sienos. Be to, kelias dienas naujų atvejų vėl nebuvo užfiksuota, tad gal situaciją greitai pavyks suvaldyti. Kiekvieną rytą prabudęs puolu prie interneto tikrinti, kiek naujų atvejų buvo užfiksuota, ir labai apsidžiaugiu, jei jų nebūta“, – pasakojo Paulius.

Be abejo, kai išeina į miestą, Paulius turi dėvėti apsauginę kaukę. Taip pat kiekvieną kartą įeinant į parduovę ar kitą įstaigą ir išeinant iš jos, reikia atsižymėti mobiliuoju telefonu – nuskanuoti jame esantį kodą, kad prireikus būtų galima atsekti susirgusių gyventojų judėjimą.

„Sykį nustebau, kai internete peržiūrėjau vieno aštuoniasdešimtmečio maršrutą – per dieną jis važiavo šešiais autobusais ir apsilankė daugybėje įstaigų“, – pastebėjo Paulius.

Bet dauguma kinų kažkur eina tik tada, kai tikrai reikia. Be to, prie daugiabučių namų įrengti kontrolės postai, tad į skirtingas daugiabučių bendrijas gali patekti tik jų gyventojai, o ne pašaliniai asmenys.

„Apskritai kinai labai stengiasi susitelkti, laikytis taisyklių, kad tik viruso plitimas būtų pažabotas. O mumis, užsieniečiais, ypač rūpinasi – viešbučio personalas kasdien po kelis kartus klausia, kaip jaučiamės, kartais tie klausimai net pabosta“, – pastebėjo Paulius.

Ir pabrėžė, kad, jo įsitikinimu, kinai sudėtingoje situacijoje susiorientavo pakankamai greitai ir ėmėsi tinkamų priemonių – galėjo būti kur kas blogiau.

Prieš penkis mėnesius Paulius susirado merginą, kinę Wenją, gyvenančią tame pačiame mieste, tik studijuojančią kitame universitete. Nors per visą draugystės laiką jie neturėjo daug progų bendrauti gyvai, Paulius įsitikinęs, kad jų santykiai klostosi gerai, o bendravimas su mergina kad ir nuotoliniu būdu jam labai pradėjo neprarasti optimizmo, kai negalėjo nė kojos iškelti iš bendrabučio kambarėlio.

„Rašoma, kad karantino metu Kinijoje smarkiai padaugėjo skyrybų. Bet mums nutiko atvirkščiai, mūsų santykiai dėl jo tik sustiprėjo“, – sakė Paulius.

Kai lietuvis galėdavo dviem valandom išeiti į miestą, mergina atvažiuodavo iki jo viešbučio, kad galėtų tas valandas praleisti kartu. Na, o likusį laiką intensyviai bendravo internetu. Pavyzdžiui, Kinijoje populiari mobiliojo telefono programėlė, kai atskirai esanti pora kartu tuo pačiu metu žiūri filmą ir gali žinutėmis ar susiskambinę jį aptarinėti.

„Teko girdėti apie atvejus, kai merginos iš Kinijos nori užsieniečiais pasinaudoti ir užmezga su jais santykius tam, kad geriau pramoktų anglų kalbos. Galiu būti ramus, kad mano mergina su manimi bendrauja ne dėl to – ji patriotiška ir nusiteikusi su manimi bendrauti kinų kalba“, – pastebėjo pašnekovas.

Daugiau Pauliaus pasakojimų apie karantiną ir apskritai gyvenimą Kinijoje galima rasti jo „Youtube“ kanale „PaulAsia“.