Šių metų liepą miręs K.Petrulis (69 m.) įvairių filmų direktoriumi ir prodiuseriu dirbo beveik 45 metus. Jo kūrybiniame palikime – daugiau kaip 70 filmų. Jis yra dirbęs su tokiais kino grandais, kaip Vytautas Žalakevičius, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius, Algimantas Puipa, Janina Lapinskaitė.
Bet prestižinis Auksinės gervės apdovanojimas tarsi šliūkštelėjo alyvos į ugnį, kuri ryškiai apšvietė ir ne vieną kino finansavimo problemą, ir tragiško K.Petrulio išėjimo aplinkybes.
„Man bjauriausia, kad kino visuomenėje niekas nekalba apie K.Petrulio prodiusuoto filmo „Lobis“ finansavimo peripetijas. Juk tragiška prodiuserio gyvenimo baigtis parodė, kokie nešvarūs dalykai vyksta kino pasaulyje, nors apie tai namų virtuvėse pokalbiai sukasi jau labai seniai.
Argi ne makabriška, kad Kęstučiui buvo skirtas Auksinės gervės apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus, o būtent kinas turėjo tiesioginės įtakos jo mirčiai“, – „Lietuvos rytui“ atvirai kalbėjo paskutiniame K.Petrulio prodiusuotame filme „Lobis“ jo asistente dirbusi Vaida Kazlauskaitė.
Ji verkdama prisiminė liepos 20-osios rytą, kai sužinojo, kad savo sodyboje Anykščių rajone esančiame Klenuvkos kaime K.Petrulis buvo rastas negyvas.
V. Kazlauskaitė neabejojo, jog prie prodiuserio mirties prisidėjo istorija, susijusi su „Lobio“ finansavimu, kurį turėjo skirti Lietuvos kino centras (LKC).
Staiga išniro V.V.Landsbergis
Šių metų liepos 3 dieną K.Petrulio prodiuserinė įmonė „Studija 2“ gavo LKC kvietimą atvykti į posėdį, kuriame turėjo būti aptartas „Lobio“ valstybinio finansavimo apimtis ir proporcijos.
„Nors oficialiai dar nebuvo pranešta, Kęstutis iš šių metų LKC finansuojamus filmus vertinančių ekspertų, o galbūt ir paties centro turėjo žinių, kad mūsų filmas pagal surinktus balus yra antroje vietoje ir tikrai gaus finansavimą.
Tai žinojo ir su juo daug metų drauge dirbęs prodiuseris Arūnas Stoškus, ir aš, ir filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, ir jos asistentė. Tačiau staiga išgirdome kad „Lobis“ nustumtas į trečią vietą, o antroje vietoje atsidūrė Vytauto V.Landsbergio kuriamas filmas apie partizanus „Poetas“, – pasakojo V.Kazlauskaitė.
Asistentės žodžius patvirtino ir A.Stoškus: „Kęstutis iš patirties žinojo, jog galima pasikliauti jau pirmaisiais signalais dėl skiriamų pinigų. Matyt, jis kalbėjosi su ekspertais arba centro darbuotojais.
Bet praėjus savaitei po posėdžio, kuriame dalyvavome mes abu, ekspertai ir atvykęs atostogaujantis tuometis LKC vadovas Rolandas Kvietkauskas, oficialaus rašto dėl finansavimo vis nebuvo. Kęstutis ėmė labai nervintis. O liepos 17-ąją buvo atsiųstas pranešimas, kad bus finansuojamas V.V.Landsbergio filmas. „Lobis“ liko už raudonos linijos. Kodėl buvo delsiama apie tai pranešti net dvi savaites? Gal vyko dar kokie nors pokalbiai? Ir kas su kuo ir dėl ko tarėsi?“
Tuo metu žinomas režisierius A.Puipa, prisimindamas K.Petrulio mirtį ir „Lobio“ finansavimo peripetijas, išrėžė: „Jis buvo nužudytas. Žmogus žuvo dėl kino ir dėl neteisybės.“
Paklaustas, ar jam buvo žinomos tos peripetijos, režisierius taip pat kalbėjo atvirai: „Man ne tik buvo žinoma – aš buvau paskutinių Kęsto gyvenimo dienų dalyvis. Jis man visą vakarą skambino. Bandžiau jį guosti. Tiesiog nežinojau, kaip elgtis. Jam buvo pažadėta duoti pinigų filmui kurti, bet nedavė.
Kai sužinojo, kad finansavimo negaus, Kęstas guodėsi, kad jam – baisi gėda prieš visą kūrybinę grupę. Kad susiklosčius tokiai situacijai jam geriau išeiti pas velionį V.Žalakevičių. Kviečiau Kęstą atvažiuoti pas mane į namus pasikalbėti, bet tą naktį jis mirė“.
„Žinojau, kad mūsų filmas po ekspertų įvertinimo buvo antroje vietoje, nors tai liudijančių dokumentų ir nemačiau. Bet kolega V.V.Landsbergis skambino ir sakė, kad jo situacija – šiek tiek blogesnė, jo filmas trečioje vietoje. Jis taip pat svarstė, kad galės pradėti sukti filmą tik jei liks pinigų“, – kalbėjo „Lobio“ režisierė A.Marcinkevičiūtė.
Pasiteiravus, kas galėjo lemti, kad „Lobis“staiga atsidūrė trečioje vietoje, o „Poetas“ peršoko į antrą, režisierė sakė girdėjusi įvairių kalbų: „Žmonės visaip kalba. Esu girdėjusi, esą galėjo įtakos turėti antrasis pokalbis su abiejų filmų prodiuseriais, nes kūrybinę filmų dalį režisieriai buvo jau apgynę.
Kalbama, kad V.V.Landsbergis, gavęs finansavimą, „Poeto“ taip ir nepradėjo filmuoti. Be to, oficialiai paskelbta, kad jis dar gavo LKC finansavimą ir dokumentiniam filmui „Vilutis“.
Kaimyną atvedė nuojauta
Nerasdamas sau vietos, visą savaitgalį skambinęs artimiems draugams ir kūrybinės grupės nariams K.Petrulis planavo pirmadienį, liepos 20-ąją, iš sodybos važiuoti į Vilnių ir aiškintis kas atsitiko, kad jo filmas liko be finansavimo.
Nerimaudama dėl K.Petrulio būsenos liepos 20-ąją iš pat ryto jam skambino A.Marcinkevičiūtė. Bet Kęstutis vis neatsiliepdavo, o dešimtą valandą ji telefone išgirdo vyrišką balsą – kaimyno. Jis ir pranešė, kad rado Kęstutį negyvą.
„Kažkokia mistika tą rytą mane atginė pas Kęstutį. Nei mes tarėmės, kad susitiksime, nei planavau pas jį važiuoti. Bet sėdau į automobilį ir nuvažiavau. Žiūriu – šuo laksto po kiemą. Trobos durys – atviros, o jis neišeina, kaip būdavo įprasta, į kiemą. Kelis kartus jį pašaukiau, bet neatsiliepė.
Tada persmelkė mintis, kad jis jau miręs. Nusipurčiau – pamaniau, kad nesąmonės lenda į galvą. Užeinu – tiksliai“, – jaudindamasis kalbėjo kaimynystėje sodybą turintis Arūnas Minius, kuris su K.Petruliu bendravo daugiau nei trisdešimt metų.
Kaimynas išvydo Kęstutį sėdintį ant sofos, šalia buvo padėta atversta maldaknygė ir akiniai.
„Manyčiau, kad jis buvo prisėdęs pailsėti ir tada ištiko staigi mirtis. Infarktas arba insultas. To niekas nepatvirtino, nes pomirtinis tyrimas nebuvo atliktas“, – prisiminė A.Minius.
K.Petrulio draugai žinojo, kad jau po kelių dienų jam buvo paskirta operacija, nes kojoje buvo susidaręs trombas.
Chirurgai rekomendavo nedelsti. Galbūt dėl patirto streso ar padidėjusio kraujospūdžio tas trombas ir šovė į širdį arba galvą?
Finansavimą vis dėlto skyrė
Visų suplanuotų filmavimui darbų K.Petrulis iki mirties nesuspėjo atšaukti. Sutrukdė savaitgalis. O filmą A. Marcinkevičiūtė jau baigė, nes LKC spalio pradžioje finansavimą „Lobiui“ vis dėlto skyrė iš vadinamųjų pandemijos pinigų.
Dalis jų atiteko Kultūros ministerijai, o ši atseikėjo ir LKC.
„LKC turi savo reglamentą. Projektus vertina tik išorės ekspertai. Centro direktorius tik formalizuoja jų sprendimus pasirašydamas įsakymą skirti filmams finansavimą pagal ekspertų skirtus reitingus“, – aiškino dvi kadencijas LKC vadovavęs R.Kvietkauskas.
Bet paklaustas, kas lėmė, kad jis net nutraukė atostogas ir atskubėjo į posėdį, kuriame sprendėsi „Lobio“ ir „Poeto“ finansavimas, buvęs LKC direktorius aiškiai neatsakė: „Sunku pasakyti, ar aš grįžau, ar negrįžau.
Jei gerai atsimenu, aš visą laiką atostogavau tada, kai planavau atostogauti. Ar dalyvavau tame posėdyje, reikėtų pasižiūrėti.
Vertinant projektus per aštuonerius darbo metus dalyvaudavau visuose ekspertų posėdžiuose vien tam, kad girdėčiau jų nuomones bei vertinimus.“
Dangstėsi konfidencialumu
Pasiteiravus, kodėl filmai „Lobis“ ir „Poetas“ dėl finansavimo buvo sukeisti vietomis, viena iš trijų vertinimo ekspertų, kino kritikė Rasa Paukštytė tvirtino visų aplinkybių atskleisti negalinti, nes yra pasirašiusi konfidencialumo dokumentus. Anot jos, R.Kvietkausko įsakyme nebuvo parašyta, kad nebus finansuojamas trečioje vietoje atsidūręs filmas.
R.Paukštytė neslėpė prieš pat mirtį apie tai kalbėjusi su „Lobio“ prodiuseriu: „Jis labai išgyveno dėl projekto, bet kalbos, esą LKC nužudė K.Petrulį – spekuliacijos.“
Kitas ekspertas, kompozitorius Juozas Širvinskas prisipažino nustebęs, kad „Lobis“ atsidūrė trečioje vietoje: „Apie tai kalbėjomės su Kęstučiu. Ir jam, ir man tai buvo staigmena.
Visi ekspertai buvo pritarę finansavimą paskirti trims filmams. Bet mūsų rekomendacijos nėra privalomos. Pinigus skaičiuoja LKC ir sprendžia, ką finansuoti.“
O dar viena ekspertė, režisieriaus Šarūno Barto studijos „Kinema“ prodiuserė Jurga Dikčiuvienė tvirtino net nežinanti, kokios vietos po vertinimo skirtos filmams: „Žinau, kam kiek pati skyriau balų.
Su kolegomis norėjome, kad „Lobis“ gautų finansavimą, nes atrodė, kad turėtų būti smagus filmas vaikams.“
Malūno girnos liko neįsuktos Lapkričio viduryje baigusi „Lobio“ filmavimus A.Marcinkevičiūtė džiaugėsi, kad pavyko viską nuveikti iki karantino: „Mes pralindome lyg dramblys pro adatos skylutę.“
Režisierė tvirtino dar negalinti apie K.Petrulį kalbėti būtuoju laiku: „Jis – žmogus, kurį pergyveno jo idėja. Kęstutį ir aš, ir visa kūrybinė grupė įkalbinėjome, kad „Lobyje“ suvaidintų malūnininką, nes labai atitiko sumanytą personažą.
Apskritai jis labai kinematografiškas žmogus, bet visada likdavo už kadro, niekada nesiverždavo žurnalistams dalyti interviu arba fotografuotis prie proginių sienelių. Bet tai tikras kino žmogus. Kito tokio prodiuserio Lietuvoje nežinau.“
A.Marcinkevičiūtė taip pat pabrėžė, kad Kęstutis visada sugebėdavo rasti kalbą su režisieriais, nesistengdavo jų užgožti, toks bendravimas pastaruosius įkvėpdavo.
Ne vieną dešimtmetį su K.Petruliu dirbęs prodiuseris ir režisierius Algirdas Šemeškevičius iki šiol prisimena, kaip jo kolega, ilgainiui tapęs ir artimu bičiuliu, mokėdavo principingai atlikti savo darbą: „Kine yra toks dalykas – jeigu tu savo darbo neatlikai bent penkiolika minučių anksčiau, vadinasi tai, kas turėjo įvykti, jau nebeįvyks.
Jis šią Dievo dovaną turėjo. Kaip tai padarydavo, nežinau. Buvo lygi ir ramaus charakterio.“
Vieną po kito palaidojo artimuosius
Į kino pasaulį K.Petrulis atėjo 1976 metais iš Modelių namų, kur po ekonomikos studijų Vilniaus universitete dirbo vyriausiuoju ekonomistu. Kino studijoje jis sutiko ir būsimą savo žmoną Janiną Sokolnikaitę.
K.Petruliui buvo tekusi nelengva gyvenimo dalia – jis rūpinosi ir abiejų tėvų gydymu, slaugymu, ir vėliau sunkiai susirgusia žmona. Vieną po kito juos palaidojo.
„Prieš septynerius metus Kęstutis žmoną Janiną palaidojo taip, kaip ji norėjo, – išbarstė pelenus ant sodybos Anykščių rajone tvenkinio. Be žmonos jis jautėsi labai vienišas ir tas vienišumas jį graužė. Pastarųjų metų Kęstučio gyvenimas buvo jis ir jo šuo, vilkė. Tiesa, dar turėjo labai prie jo prisirišusią katę“, – pasakojo K.Petrulio bičiulis prodiuseris ir režisierius A.Šemeškevičius.
Po prodiuserio mirties šunį priglaudė kaimynės dukra, o katė buvo išėjusi iš sodybos. Bet praėjus trims mėnesiams sugrįžo neatpažįstamai sulysusi ir žaizdota. Ja pasirūpino kaimynas A.Minius.
