Seną pomėgį prisiminęs Č. Norvaiša draugus apdalijo sėkmę nešančiomis dovanomis

Tigrus Č.Norvaiša tapė ne dėl to, kad tikėtų horoskopais.

Nors 2022-ųjų vasario 1-ąją pagal kinų Mėnulio kalendorių prasidėjo šio žvėries vardu pavadinti metai, garsus šokėjas ir tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėjas su tigru Iksu susipažino dar sovietmečiu.

Iš meilės šiam gyvūnui atsirado pirmieji Česlovo piešiniai, nuotraukos, o dabar – ir drobės.

Tapybos gyslelę Č.Norvaiša užčiuopė dar mokydamasis Šiaulių J.Janonio vidurinėje mokykloje. Piešimu moksleivį uždegė pedagogas, dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986), kuriam Česlovas jautėsi dėkingas visą gyvenimą.

Nors baigęs mokyklą Č.Norvaiša nestojo į tuometį Dailės institutą, piešimas jam daug kur pravertė.

Baigęs tuometį Kauno medicinos institutą gydytojas Č.Norvaiša nepamiršo dailės ir sulaukė kvietimų gamykloms kurti plakatus. Taip jis užsidirbdavo pinigų.

Be piešimo, Česlovas mėgo ir filmuoti, net svajojo studijuoti režisūrą tuomečiame Maskvos kinematografijos institute (dabar Valstybinis visos Rusijos S.A.Gerasimovo kinematografijos universitetas), į kurį gabius lietuvius kvietė kursą rinkęs kino režisierius Vytautas Žalakevičius (1930–1996).

Tačiau visur suspėti būtų buvę sudėtinga, nes panašiu metu atsirado šokiai, tad dirbdamas tuometės radijo gamyklos „Banga“ sanatorijos vyriausiuoju gydytoju Č.Norvaiša prisidėjo prie joje įkurtos kino studijos veiklos. Gydytojas ir šokėjas tada ėmėsi filmuoti lietuvišką Mauglio istoriją Kauno zoologijos sode ir susipažino su ten augusiu tigro jaunikliu Iksu.

Kurti Mauglio istoriją įkvėpė aštuoniolikamečio lietuvio likimas. Likęs našlaitis vaikinas dirbo Kauno zoologijos sode plėšriųjų žvėrių prižiūrėtoju, gyvūnai jį priėmė kaip artimą, esą atpažindavo pagal kūno kvapą. Norėdamas nufilmuoti Česlovas su bendraminčiais ištisas valandas praleisdavo fiksuodami Mauglio kasdienybę ir susipažino su jo globotiniais – tigrais, liūtais, vilkais.

Tigriukas Iksas labai prisirišo prie Česlovo ir jo žmonos Jūratės, nes kai jie ateidavo aplankyti, jauniklis puldavo žaisti. Bet Iksui sulaukus pirmojo gimtadienio šokėjai jį stebėdavo jau per aptvaro grotas, nes juokauti su plėšrūnu nerizikavo. Tačiau ir tada Iksas globėjų porą iškart atpažindavo, priėjęs per aptvarą uosdavo jų kvapą, meilindavosi.

Nors kino juosta neišvydo dienos šviesos, Č.Norvaiša netrukus išsiskyrė su Maugliu ir Iksu. Prižiūrėtojas išvyko dirbti į Leipcigo zoologijos sodą Vokietijoje, o prie žmonių pripratusį tigrą įsigijo vienas Kanados cirkas. Bet Česlovo širdyje Iksas išliko visam gyvenimui – vyras išsaugojo senas nuotraukas, kuriose jis apsikabinęs tigrą, o prieš Tigro metus akriliniais dažais plėšrūną įamžino drobėje.

Šių metų sausį savaitę Kauno kultūros centre veikė Č.Norvaišos darbų paroda „Tigras“. Pasibaigus parodai ir prasidėjus Tigro metams menininkas savo kūrinius ėmė dovanoti draugams linkėdamas sėkmingų 2022-ųjų. Apie jo polinkį tapyti bičiuliai seniai žinojo, todėl nesistebėjo dovana.

Nors Česlovas buvo gavęs gerus piešimo pagrindus vaikystėje, įsikūręs Kaune vos savaitę lankė pamokas dailės mokykloje, nes jam nepatiko. Bet dėl to šokėjas nemetė teptuko ir pieštuko – jis sukūrė nemažai gyvūnų, tarp jų tigrų, liūtų, beždžionių, vilkų, portretų. Be to, Č.Norvaiša kuria sportinių šokių varžybų teisėjų šaržus, tad jais apdovanoti beveik visi kolegos.

Č.Norvaiša kadaise bandė tapyti aliejiniais dažais, bet jam irgi nelabai patiko, nes akrilas greičiau džiūsta. „Akriliniais dažais gali paišyti visą paveikslą iš karto, o jei naudoji aliejinius, tenka laukti, kol išdžius“, – patikino pašnekovas, pastaruoju metu mėginantis tigrus piešti ir pasteliniais dažais.

„Kiekvienas per tuos metus namuose turi turėti kokį nors tigriuką“, – įsitikinęs žinomas kaunietis.

Tačiau didžiausia gydytojo aistra buvo ir tebėra šokiai, kurie jį jaunystėje suvedė su žmona – gydytoja terapeute, šokėja ir tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėja Jūrate Norvaišiene (86 m.).

„Su Jūrate į porą stojau labai vėlai. Jau buvome porą metų baigę Medicinos institutą. Tada šokių nebuvo, o kai Kauno profsąjungų kultūros rūmuose atsirado kursai, mudu nuėjome“, – nuo ko prasidėjo profesionalų sportinių šokių šokėjų karjera, prisiminė Č.Norvaiša.

Šokiai buvo ir tebėra šeimos pagrindas. Tėvų šokių karjeros pradžia susijusi su vienturtės dukters Neringos gimimu. Dabar Norvaišos turi du anūkus ir du proanūkius. Kartais seneliui anūkas Vytis (30 m.) duoda dailės patarimų, nes jis laisvalaikiu kuria komiksus. Tačiau iš esmės juodu – skirtingi menininkai.

Praeityje Č.Norvaiša dvejus metus dirbo chirurgu, o daugiau nei 30 metų vadovavo radijo gamyklos „Banga“ reabilitacijos sanatorijai. Gydytojas iki šiol sveikai gyvena – neturi žalingų įpročių: nerūkė, nevartojo alkoholio. Česlovas dukart per savaitę lankosi treniruoklių salėje, Jūratė plaukioja baseine.

„Judi – tai gyveni. Nustosi judėti, ir šliaužk į kapines“, – pajuokavo šokėjas ir treneris.

- Baigę Kauno medicinos institutą Česlovas ir Jūratė Norvaišos 1960 metais Kauno profsąjungų kultūros rūmuose pradėjo lankyti pramoginių šokių kursus, kuriuos vedė Vidas Kamaitis. 1963–1985 m. Norvaišos tapo Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių ansamblio šokėjais.

- 1965 m. Norvaišos tapo tarptautinio pramoginių šokių konkurso „Gintarinė pora“ iniciatoriais.

- Č.Norvaiša 1967–1974 m. – pasaulio ir Europos pramoginių šokių čempionatų dalyvis, 1964–1974 m. – Lietuvos sportinių šokių čempionas, 1972 m. – tuometės Sovietų Sąjungos balinių šokių konkurso Maskvoje nugalėtojas, pelnė apdovanojimų tarptautiniuose sportinių šokių konkursuose.

- Nuo 1974 m. kartu su J.Norvaišiene – Kauno profsąjungų kultūros rūmų ansamblio „Sūkurys“ vadovas ir treneris, 1975–1989 m. – Lietuvos, tuometės Sovietų Sąjungos, Bulgarijos, Kazachijos pramoginių šokių rinktinių treneris. Kartu su J.Norvaišiene sukūrė choreografiją dramos spektakliams.

- 1987–1989 m. – Sovietų Sąjungos balinių šokių asociacijos prezidentas.

- 1992–2000 m. – Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentas, nuo 2000 m. – viceprezidentas, garbės prezidentas.