Vilniečio stiprybė įkvepia: „Sakiau sau, kad tai dar vienas projektas – vėžys“

2023 m. vasario 28 d. 20:56
Vilnietis kūrybininkas, prekės ženklo „Shmutke“ įkūrėjas Darius Žutautas (33 m.) juokavo, kad ne iki galo supranta, kaip veikia karma: seniau jis prisidėjo prie Rimanto Kaukėno paramos fondo veiklos ir rėmė vėžiu sergančius vaikus, o vėliau pats susirgo ta liga.
Daugiau nuotraukų (11)
Tačiau Dariaus racionalus požiūris į ligą, kuri dabar jau įveikta, gali įkvėpti stiprybės tiems, kurie taip pat susiduria su sunkumais.
Kad kažkas negerai, pašnekovas pajuto praėjusį rugpjūtį – jis nuolat jautė silpnumą, o naktimis ėmė smarkiai prakaituoti. Tuomet vyras kreipėsi į gydytojus, kraujo tyrimai iš pradžių nieko nerodė. Sekė ir daugiau tyrimų, be to, belaukiant rezultatų padidėjo limfmazgiai.
Galiausiai spalio mėnesį vyras išgirdo diagnozę – 3 stadijos Hodžkino limfoma, viena iš kraujo vėžio rūšių.
Į tokią žinią, kuri daugeliui išmuštų žemę iš po kojų, Darius reagavo ramiai. „Tiesiog pasakiau, ok, vėžys, tad ką reikia daryti toliau? Į tai žiūrėjau kaip į kokį projektą, kurį žingsnis po žingsnio reikia įveikti. Nebuvo kažkokių minčių, kodėl taip nutiko man ar kas dėl to kaltas. Tiesiog taip veikia mano galva, nesu labai emocionalus žmogus ir iš nieko nedarau tragedijos. Susidūręs su ekstremalia situacija, tarkim, kai reikia kažką gelbėti, aš nepuolu į paniką, o pradedu dėliotis veiksmų seką, ką po ko daryti, kad būtų geriau“, – dėstė vyras.
Jis pripažino, kad daug sunkiau ir psichologiškai, ir fiziškai buvo ne jam, o jo žmonai Linai. „Ji likdavo viena su pusės metų dukryte, kai būdavau ligoninėje, ir mažai galėdavau padėti grįžęs, nes neturėdavau jėgų. Taip pat reikėjo raminti tėvus ir draugus, kurie jaudinosi labiau už mane – sakiau, nurimkit, aš ligos neneigiu, tiesiog nenoriu nervintis, nes tai nieko nepakeis“, – sakė Darius.
Žingsniai, kuriuos jam reikėjo įveikti, buvo keturi chemoterapijos kursai. 3 dienas tekdavo praleisti ligoninėje, kur buvo lašinami vaistai, po to sekdavo 4 dienų pertrauka ir dar pusdienis ligoninėje. Pirmieji du kursai praėjo gana nesunkiai, tik praėjus kelioms dienoms, kai kraujo rodikliai būdavo nukritę, jis pasijusdavo prasčiau, tarsi sirgtų gripu.
Po antrojo kurso vyras pamatė ir akivaizdžias permainas. „Dirbdamas prie balto stalo, pamačiau, kaip vienas po kito pradeda byrėti plaukai. Ką gi, supratau, kad atėjo metas su jais atsisveikinti“, – atsiminė Darius.
Trečias chemoterapijos kursas buvo paskirtas Kūčių ir Kalėdų savaitgalį. Daugumai atrodytų labai sunku praleisti šventes vienam Santariškėse, tačiau Darius su žmona nusprendėme pasidaryti šventę. Susitarus su ligoninės personalu jam buvo leista pasinaudoti kavine.
Dariaus žmona ir sesė atsivežė į ligoninę Kūčių patiekalus, staltiesę, lemputes ir stiklinius indus. „Pasiruošėme jaukų šventinį stalą ir patys susikūrėme šventę, užuot liūdėję ir galvoję, kaip nepasisekė. Jeigu kažko nori gyvenime – turi imti ir susikurti šventę nelaukdamas, kol tai padarys kažkas kitas“, – pasakojo vilnietis.
Ir prasitarė, kad dar ir antrą Kalėdų dieną jo nenorėjo išleisti namo – nors procedūros jau buvo baigtos, nebuvo gydytojų, kurie galėtų oficialiai išleisti. „Tada mirktelėjęs akimi seselei pasakiau, kad išeisiu į lauką „parūkyti“ iki rytojaus, o rytoj grįšiu sutvarkyti formalumų – ir ji neprieštaravo“, – nusišypsojo Darius.
Dvi savaites „kabojo ant lašelinių“
Viso gydymosi laikotarpiu vyras ir dirbo, tiesa, buvo ir dienų, kai tam visai neturėjo jėgų.
Sunkiausia buvo po trečios chemoterapijos – nuo stiprių vaistų imunitetas buvo visai nusilpęs ir kraujo tyrimų rezultatai labai prasti, o tada įsimetė infekcija nepatogioje vietoje, tiesiog ant užpakalio žando. Ten atsirado bjauri žaizda ir išsivystė sepsis.
„Buvo taip negera, kad vos galėdavau žengti žingsnį, dvi savaites kabojau ligoninėje ant lašelinių, taip pat man buvo daromi kraujo perpylimai. Tiesa, kad man sepsis, sužinojau gal tik po savaitės, anksčiau niekas to nepasakė“, – pasakojo Darius.
Informacijos, kas yra ir kas bus daroma, jam ligoninėje pritrūko ne kartą. „Tarkim, pirmą rytą ligoninėje manęs klausia: „Ar pasisvėrei?“ Aš nustebęs klausiu: „O turėjau?“, ir man atsako, kad taip, tokia tvarka. Bet juk niekas man apie tą tvarką nieko nesakė! Tokių taisyklių, kurias turi išsiaiškinti pats, yra nemažai. Išeidamas personalui siūliau padaryti atmintines ir, kad kiekvienam pacientui nereikėtų aiškinti to paties, duoti jam lapą, kur būtų surašyti svarbūs dalykai, pradedant tuo, ką iš namų reikia pasiimti į ligoninę, nes juk ir tą ne kiekvienas žino“, – sakė Darius.
Pridūrė, kad jei būtų gavęs užtektinai informacijos, gal net būtų išvengęs žaizdos nepatogioje vietoje su kraujo užkrėtimu.
Dėl tos žaizdos daugiau nei mėnesį ir valgyti, ir dirbti kompiuteriu jis galėjo tik klūpodamas ar sovėdamas, ir dabar ji dar galutinai nesugijusi, bet jau gali šiek tiek gali prisėsti. Jėgas vyras dabar jau beveik atgavęs, o vasario pradžioje grįžus iš ligoninės jų dar labai trūko – palypėjęs laiptais vieną aukštą turėdavo sustoti ir ilsėtis.
Panašiai buvo ir su žaizdelėmis burnoje, kurių labai daug atsiranda burnoje po chemoterapijos nusilpus organizmui. „Tik įpusėjus gydymui sužinojau ir pradėjau naudoti „Oralflux“ burnos skalavimo skystį, kuris padeda neatsirasti žaizdelėms, ir nereikia valgyti trinto maisto per šiaudelį“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Liga agresyvi, bet gydymui pasiduoda
Ligoninėje iš personalo kartais nesulaukdavęs reikiamos informacijos vyras jos užtektinai gavo iš pažįstamų. Vieni siūlė vykti gydytis į kokį Indijos ašramą, kiti – gerti tam tikrų žolelių ar valgyti priešvėžinių savybių turinčių grybų.
Tačiau Darius tokių patarimų nepaisė. „Daug informacijos prieš gydymą apie ligą sužinojau iš kraujas.lt puslapio, kurį prižiūri medikai. Laikausi nuomonės, kad medicininiams tyrimams skiriami didžiuliai pinigai, medikai mokosi daug metų, tad jie geriausiai ir žino, koks gydymas reikalingas. Gal kai kuriems žmonėms padeda ir tikėjimas, bet aš toks žmogus, kuriam maldelės nepadės. Didelis dėmesys Hodžkino limfomos tyrimams skiriamas ir todėl, kad ja dažniausiai suserga darbingo amžiaus žmonės, nuo 20 iki 35 m., tiesa, kodėl taip nutinka, nėra aišku, genetinis faktorius nenustatytas“, – dalijosi naujai įgytomis žiniomis pašnekovas.
Teiraujuosi, gal jis visgi kažką pakeitė savo mityboje, kaip dažnai daro susirgę žmonės? „Tikrai ne, juk neaišku, dėl ko liga atsiranda, o žmonių poreikiai skirtingi. Vienos teorijos teigia, kad reikia nevalgyti mėsos, kitos – pieno produktų ar cukraus, tad mano racionalios smegenys sako, jog nejaučiant akivaizdžių maisto netoleravimo simptomų sunku būtų pataikyti ir nustoti valgyti būtent tai, kas tau netinka“, – dėstė Darius.
Jau po dviejų chemoterapijos kursų tyrimai rodė, kad liga atsitraukė, o du likę du kursai buvo reikalingi tam, kad rezultatas būtų įtvirtintas.
„Hodžkino limfoma yra agresyvi liga, tačiau ją nustačius ji nesunkiai pasiduoda gydymui, tik tam reikalingi stiprūs vaistai. Sužinojęs, kad pasveikau, parašiau apie tai žmonai ir ji apsiverkė iš džiaugsmo. Na, o aš, kaip susirgęs nejutau didelės baimės, taip ir pasveikęs didelio džiaugsmo nejaučiau – sakyčiau, lėkdamas motociklu jo patiriu daugiau“, – šypsojosi pašnekovas.
Ieško ne problemų, o sprendimų
Kai vienas bičiulis Dariaus paklausė, kaip liga jį pakeitė, jis atsakė, kad niekaip – liko visai toks pats žmogus, valgo tą patį ir perka tą patį. Bičiulis nusistebėjo: „Na, bet juk tu galėjai numirti...“ Į tai vyras atsakė, kad numirti jis gali kasdien (juolab, kad turi įvairių ekstremalių pomėgių), tad stengiasi džiaugtis kiekviena diena, ir tiek.
Tiesa, vieną dalyką vėžiu susirgęs vyras visgi nusipirko – tai buvo filmavimo kamera. Susirgęs jis sumanė įamžinti ir į YouTube platformą kelti savo diena iš dienos patiriamus išgyvenimus, kur pasakoja, kaip gydosi vėžį.
Jis svarstė, kad galbūt kažkam tie jo įrašai bus naudingi, juk neretai ši liga stigmatizuojama ir žmonės apie ją kalbėti vengia, jie užsidaro savyje, o jis nusprendė atvirai pasakoti apie visą gydymo eigą, pakilimus ir nuopolius. Na, o jo draugai, kuriems būdavo smalsu, bet nedrąsu paklausti, kaip jis gyvena, galėdavo tiesiog pažiūrėti naujausią kelių minučių trukmės filmuką ir viską sužinoti.
Iš tiesų Darius sulaukė ne vienos žinutės, kur žmonės jam dėkojo už atvirą pasakojimą. Buvo ir klausimų apie skiriamus vaistus ar pan., tačiau patarimų žarstyti vyras nesiima: „Kiekvieno atvejis skirtingas ir kiekvienam skiriamas individualus gydymas, tad konkretūs mano patarimai kažin ar padėtų. Mano dar savotiškai pasisekė, mano ligos atvejis gana lengvas, teko ligoninėje matyti ir žmonių, kurie gydosi po 7–8 metus, yra patyrę jau 3–4 atkryčius“, – pripažino Darius.
Padėti gali nebent jo požiūris į gyvenimą: reikia arba galvoti, kaip gali situaciją pakeisti, arba tiesiog susitaikyti su tuo, kad nieko pakeisti negali, o tokiu atveju ir nervinimasis niekuo nepadės.
Ir seniau, ir dabar Darius mėgsta patraukti per dantį tuos, kurie linkę skųstis gyvenimu dėl smulkmenų.
„Esu linkęs nenutylėti ir tokio žmogaus klausiu, ką jis padarė, kad jam būtų geriau. Tuomet jis paprastai ieško pasiteisinimų ir aiškina, kad to ar ano negalėjo padaryti, nes buvo kažkokių kliūčių. Aš sakau, kad gana teisintis ir metas veikti dabar pat. Žmogus, pamatęs, kad jo užjausti aš nelinkęs, kartais dar numykia, kad gal ir mėgins kažką daryti, bet suprantu, kad nieko jis nedarys... Aš esu linkęs ieškoti ne problemų, o jų sprendimų, bet kai kurie, rodos, daro atvirkščiai“ – sakė vėžio nepabūgęs pašnekovas.
Dariaus filmukus apie „Projektą vėžys“ rasite čia.
Onkologiniams ligoniams padedanti ir daug nuolaidų su jų kortele suteikiantis ne pelno siekianti asociacija – www.pola.lt; informacija apie kraujo vėžį – www.kraujas.lt.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.