Tąsyk nemaloniai pasijautęs Povilas pagalvojo, kaip ateityje norėtų tiems nedraugiškiems fotografams parodyti, kad jis yra kažko vertas ir jie jį dar fotografuos. Ir šiemet jam pavyks tą padaryti – jis „Mados infekcijoje“ gegužės 26 d. pristatysis savo sukurtą drabužių kolekciją, tad dėmesio tikrai sulauks.
Tada, 2016 m., apie drabužių dizainerio karjerą vaikinas dar rimtai negalvojo, nors mada jį kažkuo traukė. Dar jį buvo labai įsitraukęs nėrimas vąšeliu – būdamas keturiolikos susidomėjęs vis stebėdavo, kaip mama neria servetėlės, ir paprašė jį to išmokyti, o pramokęs kurį laiką kiekvieną vakarą nerdavo.
Tada Povilas jau gyveno užsienyje. Jis gimė ir augo Vilniuje iki 11 m., o tuomet kartu su tėvais išvyko į Belgiją, nes disertaciją apsigynęs jo tėtis sulaukė neblogo darbo pasiūlymo moksliniame institute ir nusprendė pasinaudoti proga.
Emigruojančiam berniukui liūdniausia buvo atsisveikinti su tenisu – Vilniuje jis sportavo pas puikų trenerį Antaną Stančių ir svajojo apie profesionalią karjerą. „Emigravome į Molio miestelį, kuris yra nedidelis, su kiek daugiau nei 30 000 gyventojų, tačiau jame yra mokslinių institutų ir tarptautinė mokykla. Taip pat buvo 4 teniso klubai – panašiai, kaip visoje Lietuvoje – tad žaidžiau tenisą ir čia, bet tokio gero trenerio nesutikau, jaučiau, kad netobulėju, ir galiausiai mečiau“, – prisiminė Povilas.
Na, o mokykloje adaptuotis sunku jam nebuvo, nes tarptautinę mokyklą lankė daug emigrantų iš įvairiausių šalių, pamokos vyko anglų kalba.
Vyresnėse klasėse Povilas svarstė, kad norėtų studijuoti inžineriją arba dizainą – jį traukė ir techniniai dalykai, ir vizualus grožis, ir pastarasis galiausiai nugalėjo.
Po mokyklos baigimo vaikinas iš Belgijos išvyko studijuoti į Olandiją – sako, kad domino mokslai šiauriau esančiose šalyse, bet Pabaltijys ir Lenkija netraukė, Vokietijoje ir Skandinavijoje studijos vyksta vietinėmis kalbomis, tad ir pasirinko Olandiją, kur dėstoma angliškai.
Pradžioje Povilas pasirinko grafinio dizaino specialybę, nes girdėjo, kad ten uždirbami didesni pinigai, bet visgi po pirmojo semestro suvokė, kad jam norėjosi ne visai to – ir perėjo į mados dizaino kursą.
„Pradžioje man gal trūko drąsos, kad pats sau pripažinčiau, kad mane taip traukia mados pasaulis, nors dar mokykloje ant marškinėlių ar kepuraičių siuvinėjau logotipus. Bet perėjus į šią sritį visos užduotys man buvo įdomios, su kursiokais greit radau bendrą kalbą ir neabejojau, kad esu savame kelyje“, – sakė Povilas.
Žavisi 90-ųjų estetika
Ketvirtame kurse studentas turėjo sukurti drabužių kolekciją. Ją pristatęs universitete Roterdame ir sulaukęs teigiamų atsiliepimų užpildė paraišką ir su ta pačia kolekcija buvo pakviestas dalyvauti „Mados injekcijoje“ kartu su penkiolika kitų pradedančiųjų dizainerių.
Ten pakliuvo tarp penkių nugalėtojų ir buvo pakviestas į „Mados infekciją“, kuriai dabar intensyviai ruošiasi. Čia jis pristatys savo drabužių kolekciją „Artimas nepažįstamasis“ (angl. The Familiar Other).
„Mano kolekcijoje labai svarbi 90-ųjų mada ir estetika – norėjosi parodyti, kuo gyveno ir kaip rengėsi žmonės Lietuvoje iširus Sovietų sąjungai, bet prieš Europos sąjungą, kokie buvo jų norai ir svajonės. Man pačiam šis laikotarpis labai įdomus ir žavus, na, su mafija susijusius dalykus atmetu, žiūriu į gražiąją jo pusę. Tuomet lietuviai daug ką tarsi pradėjo nuo balto lapo – taip, kaip aš darau dabar.
Domėdamasis 90-aisiais ir ieškodamas idėjų kūrybai žiūrėjau ir senas „Stiliaus“ laidas (atsimenu, jas žiūrėdavo dar mano močiutė), vienoje iš jų buvo ir reportažas iš pirmojo „Mados infekcijos“ festivalio, ten pasirodė viena jo įkūrėjų dizainerė Sandra Straukaitė su savo bendražygiais. O dabar aš Vilniuje savo kolekciją pristatysiu ten pat ir tą pačią dieną, kaip S.Straukaitė – man tai atrodo visiškai nerealu“, – prisipažino Povilas.
Jis neslepia, kad būsimasis jo kolekcijos pristatymas Lietuvoje – kol kas didžiausias jo gyvenimo pasiekimas.
Kol kas dar nieko neuždirbo
Pernai baigęs studijas, Povilas bandė ieškoti darbo, susijusio su specialybe, bet nepavyko (Roterdame tokių pasiūlymų mažai ir yra, daugiau jų Amsterdame, bet ir ten įsitvirtinti nelengva), tad ėmėsi vienintelio pasitaikiusio realaus varianto – darbo sandėlyje, į kurį atvežami ir jame ardomi serveriai. Sako, kad kolektyvas labai šaunus ir darbas neblogas, tačiau čia užsibūti jokiu būdu nenorėtų – ketina tapti mados dizaineriu, tik dar nežino, ką toliau daryti.
Vienintelis jo kaip dizainerio planas, kurį tuojau įgyvendins, ir buvo dalyvavimas „Mados infekcijoje“.
„Kito darbo kol kas neieškau, nes tai atimtų laiko ir jėgų. Visą liekantį nuo darbo sandėlyje laiką (jame dirbu puse etato tris dienas per savaitę) skiriu pasiruošimui „Mados infekcijai“, o po to žiūrėsiu, ką man daryti toliau – kurti tikrai noriu, o po festivalio galbūt ateis kažkokių konkrečių minčių, už ko galima užsikabinti“, – atvirai apie nelengvą pradžią kalbėjo Povilas.
Jis pripažino ir tai, kad kol kas neturėjo apmokamų užsakymų – jei kas iš draugų prašydavo kažką pasiūti ar padekoruoti, darydavo tą nemokamai, nes nedrąsu būdavo imti iš pažįstamų pinigus. Be to, kol kas visi jo sukurti drabužiai – vienetiniai, neorientuoti į masinę gamybą.
Nors gebėjimų vyrukas tikrai turi – visi jo kolekcijos kūriniai jo paties siūti, megzti, klijuoti, marginti batikos technika ar kitaip dekoruoti. Sako, kad bene sunkiausia buvo pasiūti vieną striukę odinėmis rankovėmis – darbui su oda reikalinga ypatinga technika ir viskas turi pavykti iš pirmo karto, nes išardžius liktų žymės.
Nerti vąšeliu pradėjęs paauglystėje, vėliau išmokęs ir siūti, studijų metais Povilas užsispyrė ir megzti. „Man atrodė, kad mezgimą gaubia kažkokia paslaptinga aura, kad tą daryti šiais laikais moka tik močiutės arba didelės gamybinės įmonės. Taigi pusmetį bandžiau, eksperimentavau ir man pavyko, kolekcijoje yra pora drabužių, mano megztų rankine mezgimo mašina“, – pasakojo Povilas.
Tame pačiame sandėlyje kartu su juo dirba ir jo draugė, taip pat mėginanti įsitvirtinti kitoje srityje – ji užsiima iliustracijų kūrimu. Juodu susipažino studijų pradžioje, o pora tapo prieš pusantrų metų. Dabar kartu gyvena ir kartu svajoja, kad vieną dieną paliks sandėlį ir darys tai, ką labiausiai nori daryti.
