Apie savo nelaimę Danielius pasakoja ramiai – su tuo, kad yra neregys, jis jau seniai susitaikęs, be to, jam atrodo, kad dėl to, kas įvyko, labiau už jį išgyveno jo tėvai ir močiutės.
Vaikystėje Danielius viską matė puikiai. Tačiau kai nuėjo į pirmą klasę, viena jo akis nežinia kodėl supūliavo. Tėvai jį iš Marijampolės nuvežė į gydymo įstaigą Kaune, ir paaiškėjo, kad netrukus jis ta akimi jis nematys, nes jos nervas jau miršta (diagnozė – retinopatija). Kodėl ši liga užklupo, taip ir liko neaišku – kiek vaikinui žinoma, jo seneliai nei proseneliai panašių problemų neturėjo.
„Nuo tada mačiau viena akimi – buvo visai įmanoma taip gyventi – ir atrodė, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Danielius.
Bet jau trečioje klasėje pradėjo blogėti ir sveikosios akies būklė. „Gydytojai sakė, kad nieko neišeina padaryti, o tėvai buvo pakraupę. Jie ieškojo išeities, išleido krūvą pinigų, vežė mane ir į Berlyną, ir į Maskvą. Vokiečiai gydytojai taip pat sakė, kad nieko negali padaryti, o rusai suteikė vilties – ten važiavome tris kartus, man į akį leido kažkokius vaistus, bet tai niekuo nepadėjo. Taip pat mane vedžiojo pas visokius būrėjus, kurie bandė panaikinti prakeiksmus, ir pan. – na, tėvų sąžinė dabar rami, kad jie išbandė viską, kas įmanoma, kad man padėtų“, – sakė vaikinas.
Šeštoje klasėje jis visiškai apako. „Manau, jei būčiau buvęs paauglys, gal būčiau išgyvenęs labiau, bet aš buvau vaikas, tad daug labiau už mane liūdėjo tėvai ir močiutės. Aišku, ir man buvo liūdna, galvojau, juk pasaulyje tikrai nedaug yra žmonių, kurie visai nemato, tad kodėl aš pakliuvau tarp jų? Bet visgi į depresiją nepuoliau, susitaikiau su mintimi, kad negali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks, gal taip ir turėjo nutikti“, – prisiminė Danielius.
Ir pridūrė, kad jis visą laiką buvo optimistas, tikėjo, kad viskas bus gerai. „Taip, dar aš nieko nematau, bet tikiu, kad iš esmės viskas ir yra gerai“, – konstatavo vaikinas.
Netekus regėjimo Danieliui teko išvykti iš tėvų namų į Kauną, kur apsigyveno bendrabutyje ir pradėjo lankyti aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Jis prisipažino, kad pradžioje buvo nedrąsu, juolab, kad šeimoje buvo vienturtis ir tikras mamos sūnelis – pats sako, kad augo tiesiog šiltnamio sąlygomis, – bet maždaug per pusmetį pavyko tapti savarankiškesniu ir prisitaikyti prie gyvenimo bendrabutyje. Žinoma, laukdavo savaitgalių, kuriuos leisdavo namuose.
„Kaip save pateiksi – taip ir priims“
Praėjusiais metais į Danieliaus gyvenimą vėl atėjo permainos – aklųjų ir silpnaregių mokykloje yra tik 10 klasių, tad vienuoliktą jis pradėjo paprastoje Kauno gimnazijoje su sveikais bendraamžiais. „Mokytojai tikrai šaunūs, nusiteikę padėti, jie daug ką man paaiškina papildomai, individualiai atsiunčia namų darbų užduotis elektroniniu paštu. Na, tik aš visgi pritingiu mokytis, o ir krūvis čia didesnis nei specialiojoje mokykloje“, – pripažino vaikinas.
Klausiu jo, kaip į jo negalią reagavo nauji klasės draugai? „Manau, kaip save pateiksi – taip tave ir priims. Aš nenoriu, kad jie manytų, jog aš kažkoks išskirtinis, elgiuosi paprastai – ir jie mane priima normaliai, susiradau draugų. O jeigu aš tai sureikšminčiau, dūsaučiau, koks aš vargšas neregys, žinoma, ir jie taip galvotų. Bet aš nesijaučiu labai išskirtinis, daugelį dalykų suprantu ir darau taip, kaip kiti – na, tik vairuoti automobilio negalėčiau. Nors ką gali žinot – juk yra išmanieji „Tesla“ automobiliai, kurie važinėja patys“, – kalbėjo Danielius.
Repuoja ir kovoja
Optimistiškai nusiteikęs būsimasis abiturientas daug laiko skiria savo pomėgiams – plaukimui, muzikai ir net kovos menams. Netrukus po to, kai persikraustė į Kauną, jis pradėjo lankyti ir baseiną – ši veikla jo mokykloje buvo populiari.
Ir Danieliui pavyko pasiekti gerų rezultatų: jis buvo tapęs Lietuvos čempionu savo amžiaus grupėje, taip pat sėkmingai pasirodė Europos parolimpinėse jaunių žaidynėse, kur užėmė trečiąją vietą.
Tiesa, šią gegužę Berlyne vykusiose varžybose jam sekėsi prasčiau ir prizinės vietos iškovoti nepavyko. „Tuomet kurį laiką buvau nusivylęs savimi, maniau, kad ir kiti manimi nusivylę. O paskui atėjo supratimas, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, kad tai nereiškia, jog ir toliau man nesiseks. Tiesiog turiu stengtis kasdien būti geresnis nei vakar – ir viskas susitvarkys“, – sakė Danielius.
Ir pridūrė, kad yra labai dėkingas savo trenerei Ditai Kareckienei, kuri su juo atkakliai dirbo ir tada, kai jis buvo prastai nusiteikęs.
Na, o kovos menus lankyti jis pradėjo maždaug prieš pusmetį. Jie jį žavėjo nuo seno – kaip pats sako, didelis mušeika nebuvo, bet jį žavėjo kovotojų charakteriai. Jis šiuo metu lanko kikboksą, bet galvoja vėliau pereiti į MMA kovas.
Kaip jis kovoja, kai nieko nemato? Vaikinas paaiškino, kad tiesiog mokosi technikos ir ištvermės – gali smūgiuoti į bokso kriaušę, o trenerė tiesiog palanksto jo ranką arba jis paliečia jos, kad pajaustų, koks turi būti judesys – juk žodžiais tą išaiškinti nematančiam nelengva.
Sunkumai gali duoti naudos
Vaikinas prisipažino, kad niūresnis gyvenimo etapas jį buvo užklupęs ne tik po pralaimėjimo Berlyne, bet ir anksčiau, šią žiemą, kai kažkodėl pasijuto daug ko nesugebantis ir apskritai viduje jautėsi tuščias.
„Nieko nenorėjau, praleidau daug pamokų, net į treniruotes eidavau per prievartą. Bet palengva vėl grįžo noras atsistoti ant kojų ir eiti toliau. Manau, kad tokie niūresni etapai gali mums ir suteikti naudos. Iš to liūdno etapo žiemą net gimė mano daina, nors seniau dainų kurti neketinau, taip pat po to nusprendžiau lankyti kovos menus pas trenerę Ernestą Kareckaitę. Taigi laikini sunkumai – nebūtinai blogai, jie gali mums suteikti įkvėpimo pradėti kažką naujo“, – pastebėjo Danielius.
Vieną niūrų vakarą jis namie klausėsi muzikos, ir tarsi savaime kilo noras pačiam užrašyti eilėraštį. Sėdo prie kompiuterio ir rašė, rašė – gal nuo 23 val. iki 3 nakties.
Po to karts nuo karto įprato užsirašyti mintis, kurios ateina į galvą – būna, net einant gatve, prisimena kokį išgyvenimą, patirtą emociją – ir galvoje susidėlioja eilutės. Tada išsitraukia telefoną ir iš karto užsirašo, kad nepamirštų.
„Nesakau, kad mano eilėraščiai geri, apskritai nenoriu kai kurių viešinti, bet dabar jau sunkiai įsivaizduoju, kaip be kūrybos gyvenčiau“, – sakė aštuoniolikmetis.
Žvelgia ne į išorę, o į vidų
Vieną dieną Danieliui kilo mintis pagal savo eilėraštį sukurti dainą. Susirado bendraminčių, jau patyrusių atlikėjų, kurie sutiko padėti repo stiliaus dainą įrašyti, ir kibo į darbą. Pasivadino DMK slapyvardžiu – tai šifruojasi kaip „Danieliaus Mikalausko kelias“.
Jis pripažįsta ir tai, kad įrašęs dainą sulaukė ne tik sveikinimų, bet ir kritikos, ir pats dabar jau suvokia, kad, neturėdamas patirties, padarė klaidų dainos struktūroje. Bet visgi dainą įrašyti buvo smagu ir joje išliejo savo emocijas, visas tekstas – iš jo asmeninės patirties.
Danieliaus įrašytoje dainoje yra ir eilutės, kad tai, kas gražiausia, akimis nematoma. Pasak jo, jis gerai suvokia, ką tai reiškia – kiti dažnai sprendžia apie žmones ar dalykus pagal išvaizdą, o jis išorės nemato, todėl dažniau pastebi vidinį grožį.
Į klausimą, ką norės veikti, baigęs mokyklą, tiksliai atsakyti Danielius dar nesiima. „Manęs dažnai to klausia, ir aš atsakau, kad tiesiog norėčiau būti laimingu – nesvarbu, ar sportuosiu, ar dirbsiu kokį paprastą darbą. Visgi norėčiau savo ateitį sieti su plaukimu“, – sakė pašnekovas.
Ir pridūrė, kad jam visada smagu išbandyti kažką naujo, įgyti naujų patirčių. Jam keista, kad kai kurie sveiki bendraamžiai pasirenka monotonišką gyvenimą – jiems užtenka mokyklos ir namų. „Aš nuo mažens norėjau išsiskirti iš kitų ir kuo daugiau patirti. Ir tikiu, kad galiu tą padaryti – tai kas, kad nieko nematau“, – sakė vaikinas.
