– Jūsų vardas – Nemira – gana retas. Kieno garbei juo buvote pavadinta?
– Mane pavadino mano močiutės Nemiros (tėtės mamos) garbei. Šis vardas kilęs iš baltų mitologijos ir reiškia amžinumą, taip pat siejamas su deivės Nemunos (upės deivės) vardu.
Šiaip aš turėjau būti Eglė – brolis labai norėjo, nes tuo metu buvo labai populiari grupės „Rondo“ daina „Egle, mano sese“. Tačiau tėvai pamanė, kad ir taip bus daug mergaičių, pavadintų Eglėmis. Jie ieškojo kažko išskirtinio. Tuomet mamos draugė Alė paklausė, kokie močiučių vardai. Vlada mažai mergaitei visai netiko, na, o Nemira buvo visiškai negirdėtas ir įdomus vardas.
– Augdama jausdavote, kad jūsų vardas išskirtinis?
– Dėl savo vardo visą gyvenimą sulaukdavau žmonių reakcijos. Su tokiu vardu sunku pasislėpti. Tačiau manęs jis niekuomet neliūdino, nors nepatogumų ir sukeldavo.
– Jūsų brolio vardas irgi išskirtinesnis – Marijus?
– Broliui vardą davė močiutė Vlada pagal tuo metu jai labai patikusį gražuolį serialo herojų. Mūsų tėvai juokauja, kad jie nė vienam savo vaikui vardo nesuteikė. Mus pavadino kiti (juokiasi). Tačiau įdomu tai, kad brolis vis dėlto gavo savo Eglę – jo žmona vardu Eglė.
– O kokie vardai jums gražūs?
– Man gražiausi vardai – Ūla ir Kristijonas. Tai yra mano dvynukų vardai. Jiems abiem vardus išrinkau aš. Ūla – pati gražiausia Dzūkijos upė.
Atmintyje iškyla nuostabus upės grožis, jaukumas, tarsi mažas gamtos stebuklas. Na, o sūnui norėjau duoti tvirtą vardą, kad nebūtų įmanoma jo pavadinti mažybiniu vardu.
– Gimėte ir augote Alytuje. Koks pirmas jausmas ar vaizdas kyla apie jį galvojant šiandien?
– Galvojant apie Alytų pirmiausia iškyla žalias vaizdas: parkai, miškai ir, žinoma, šiltas jausmas – juk tai mano gimtasis miestas, turėjęs daug įtakos mano asmenybei.
– Koks Alytus buvo jūsų vaikystėje ar paauglystėje?
– Nors ir augau tais vadinamaisiais „laukiniais 90-aisiais“, tačiau Alytus buvo saugus miestas. Gyvenau Kalniškės gatvėje ir lankiau Putinų vidurinę mokyklą. Kasdien į mokyklą pėsčiomis reikėjo eiti apie 25 minutes kelio į vieną pusę. Ir vaikščiojau nuo 7-erių metų viena pati į mokyklą, ir pareidavau iš jos.
Ir ne tik į mokyklą, eidavau ir į Sporto rūmus, ir į Šaltinių vidurinę, čia lankiau „Alemanos“ šokių studiją, ir jau vyresnė – į Dailės mokyklą senamiestyje. Net mobiliųjų telefonų nebuvo, ir nieko bloga man nenutiko.
Dabar atrodo beprotiška – leisti 7 metų vaikui vienam visur mieste vaikščioti. Bet visi taip gyvenome: ir mano klasiokai bei kiemo draugai. Manau, toks gyvenimas man suteikė daug savarankiškumo.
– Alytus jums liko kaip vieta ar labiau kaip būsena?
– Geras klausimas. Manau, jog daugiau kaip būsena. Šis miestas tikrai turėjo daug įtakos mano asmenybei, nors jame gyvenau tik pirmus 18-a savo gyvenimo metų.
– Ar sekate Alytaus naujienas, pokyčius?
– Taip, seku. Dabar miestas dar gražesnis negu anksčiau. Tapo dar jaukesnis, modernesnis ir dar žalesnis.
– Studijavote Lietuvoje, o vėliau jūsų kelias pasuko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ar tai buvo sąmoningas planas, ar labiau likimo posūkis?
– Baigiau Mykolo Romerio universitetą Vilniuje, kur gyvenau 5-erius metus. Išvykimas gyventi į JAV buvo planuotas, bet ne taip skubiai. Išvykau dėl tragiško gyvenimo įvykio.
– Kuo gyvenimas už Atlanto jus labiausiai nustebino pačioje pradžioje?
– JAV pasirodė kaip kitas pasaulis. Nors prieš tai buvau lankiusis Europos šalyse ir Anglijoje 3 mėnesius gyvenau, tačiau čia viskas buvo tiesiog kitaip. Iškart supratau, jog čia – galimybių šalis.
– Kur šiandien gyvenate JAV ir ką veikiate?
– Į JAV persikrausčiau prieš 12 metų ir iškart apsigyvenau Čikagos priemiestyje, čia gyvenu ir dabar. Su vyru turime statybų verslą – užsiimame komercinių stogų bei mūro statyba. Mes su vyru Mantu – gera komanda.
Taip pat prieš 3 metus pradėjome verstis turizmu – viename miestelyje nupirkome du namus ant Rok Riverio upės, ji yra Misisipės intakas, kranto. Vieną namą, kuris yra 126 metų, restauravome, o antrą – visiškai atstatėme. Vienas nuo kito jie visai netoli – 2 minutės kelio. Sukūrėme jaukią aplinką su pramogomis – yra baseinas, kubilas, lietuviška pirtis. Daug erdvės šeimoms poilsiauti, žvejoti. Namus nuomojame per Airbnb ir Vrbo žmonėms atostogoms. Ateityje yra svajonė pradėti ir baidarių nuomos verslą.
– JAV teko ir studijuoti?
– Amerikoje esu nemažai mokiusis: verslą Atėnų valstybiniame universitete (Athens State University) Alabamoje, kraštovaizdžio dizainą Niujorko meno ir dizaino institute (New York Art and Design Institute), esu baigusi daug kitų kursų įvairiose mokslo įstaigose.
Šiuo metu studijuoju Diu Peidžo koledže (College of DuPage) – architektūros technologiją. Mano tikslas ateityje tapti architekte.
Šiaip iš visų mokslų JAV man daugiausia pravertė statybų mokykla. Išlaikiusi statybų licencijas Ilinojaus valstijoje, galutinai supratau, kad esu savo „batuose“.
Studijos Amerikoje privertė ir gailėtis, jog Lietuvoje galėjau daug pigiau ar net nemokamai mokytis visų šių dalykų. Juk lietuviški diplomai yra pripažįstami ir lygiareikšmiai JAV.
– Dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje?
– Čikagoje yra didelė lietuvių bendruomenė. Nesijaučiu nutolusi nuo savos kultūros ir kalbos. Lietuvių kultūra yra mūsų šeimos kasdieniniame gyvenime: abu vaikai eina į šeštadieninę Maironio lituanistinę mokyklą, sūnus lanko „Lituanica“ krepšinio akademiją, dukra – dailę Lietuvių dailės ir amatų namuose. Mano vyras – lietuvis, nuo vaikystės užaugęs JAV. Jis čia turi tėvus, seseris, brolį. Drauge su jų šeimomis mes sutinkame visas šventes, jų visi vaikai kalba lietuviškai.
– Kaip šiandien jaučiatės gyvendama JAV?
– Čia mano namai. Ir šiandien jau nebėra „tarp“. Tvirtai abiem kojomis stoviu čia. Man asmeniškai namai yra ten, kur yra mano šeima.
– O ko labiausiai pasigendate iš Lietuvos?
– Labiausiai trūksta mano šeimos, kuri gyvena Alytuje.
– Beje, ar amerikiečiams lengva ištarti jūsų vardą?
– Amerikiečiams nesunku ištarti mano vardą, suprantama, jį taria pagal savo alfabetą. Sako: „O, koks gražus jūsų vardas: Ni-mai-ra.“ Sunkiau jiems su pavarde.
– Gal vardas „Nemira“ laikui bėgant jums įgavo kitą prasmę – subrendus, išvykus gyventi svetur?
– Turbūt galutinai savo vardo prasmę ir reikšmę suvokiau tik atsakinėdama į šiuos klausimus. Tarsi viskas susidėliojo į vieną vaizdą. Mano vardas siejamas su upe, dukrai išrinkau upės vardą. Namus taip pat išsirinkau ant upės kranto. Anksčiau apie tai nebuvau susimąsčiusi.
– Ir pabaigai: jeigu galėtumėte užduoti klausimą pati sau prieš dešimt ar dvidešimt metų – koks jis būtų?
– Gal norėčiau ne klausimą užduoti, o duoti sau patarimą prieš 20 metų: daugiau stengtis mokykloje, lankyti dar daugiau veiklų ir būrelių, kad geriau atrasčiau save, naudotis visomis Alytaus galimybėmis mokytis ir socializuotis, o jų yra tiek daug, semtis patirties iš mokytojų ir kitų edukatorių. Visi šie dalykai gali pakloti kelią į sėkmę.