Komoje buvęs vyras tikina patekęs į pragarą ir matęs demonus: grįžo su žinia

Kai Gerhardas Schugas 2020 metais nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, ši patirtis jį pakeitė visam laikui. Penkias dienas jis buvo sunkios būklės komoje, ir tuo metu, kaip pats tiki, matė pragarą.

Jis tvirtina stovėjęs šalia velnio ir matęs, kaip sielos buvo rūšiuojamos ir sutraiškomos.

„Nemačiau ryškios šviesos ir nepatekau į pomirtinį pasaulį, kuriame viskas gražu“, – sakė jis.

Iš tiesų buvo visiškai priešingai.

Po jauniausios dukters mirties 2019 metais Gerhardas jautėsi be galo vienišas. Jis jau ir taip sunkiai sirgo – turėjo stuburo traumą, Parkinsono ligą ir plaučių ligą. Anksčiau jis buvo patyręs širdies smūgį, taip pat jam diagnozuoti bipolinis sutrikimas, depresija ir ribinis asmenybės sutrikimas.

2020 metais jis prisipažino, kad nebenorėjo toliau gyventi.

Portalui Thanatos TV EN jis pasakojo: „Tą dieną ir net kelias dienas prieš tai jaučiausi vis liūdniau. Tą dieną mane užvaldė nepaprastai stiprus ilgesys mano dukrai Tanijai, kuri mirė 2019 metais. Mes su jaunesniąja dukra radome ją negyvą jos bute.

Aš jos labai pasiilgau. Nebenorėjau gyventi, ir tą akimirką jaučiausi paliktas ir vienišas. Su Tanija turėjome labai artimą ryšį.“

Tanija mirė nuo plaučių embolijos – ji turėjo reguliariai leistis vaistus nuo trombozės, o Gerhardas įtarė, kad ji nustojo juos vartoti.

Po šios tragedijos Gerhardas gyveno beveik visiškoje savizoliacijoje.

Jis pasakojo: „Svėriau 150 kilogramų, visiškai užsidariau savyje. Mano langų žaliuzės visada buvo nuleistos. Gyvenau vienas ir išeidavau tik tada, kai reikėdavo kažką nusipirkti – dažniausiai šokolado ir alaus.

Atsiribojau nuo visų. Skausmas buvo tiesiog per didelis.

Gyvenau antrame aukšte su visa savo ligų kolekcija – tai buvo katastrofa ir buvo aišku, kad taip gyventi daugiau nebegalėjau.“

Vyrui buvo paskirti vaistai, kurie, pasak jo, prisidėjo prie greito ir didelio svorio augimo.

„Po dvejų ar trejų metų pasakiau sau: taip daugiau nebegaliu, turiu numesti svorio“, - prisipažino jis.

Prieš patekdmas į ligoninę jis iš savo namų visiškai pašalino cukrų. Vėliau dėl virusinės infekcijos buvo hospitalizuotas keturioms savaitėms – jo niekas negalėjo lankyti.

Vyrą užvaldė vienišumo jausmas. "Su jaunesniąja dukra labai mylime vienas kitą, bet ji turi savo gyvenimą – tuo metu man atrodė, kad ji neturi man pakankamai laiko. Dabar į viską žiūriu kitaip“, - prisipažino mirtį išgyvenęs vyras.

Kai atsipeikėjo ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje, gydytojai dukrai pasakė, kad jis greičiausiai neišgyvens, o jei ir išgyvens, gali patirti sunkų smegenų pažeidimą.

Vis dėlto Gerhardas išgyveno ir papasakojo tai, ką matė.

„Ten buvo dideli akmeniniai rūmai – pilki, masyvūs, su aukštu stogu, panašiu į tuos, kuriuos galima pamatyti Kinijoje ar Japonijoje. Ten buvo sostas.

Tai buvo plokščias sostas be atlošo, panašus į akmens bloką, ir ant jo sėdėjo velnias.

Jis žvelgė žemyn į prieplauką, kuri vedė į jūrą, kur iš abiejų pusių buvo pririštos valtys – senos, taip pat primenančios japoniškas.

Tomis valtimis buvo atgabenamos sielos. Jos išlipdavo ir būdavo atvedamos pas velnią.

Rūmai buvo atviri, o apačioje stovėjo keturi didžiuliai akmenys, primenantys liūtų nagus. Jie sukosi ir skleidė baisų girgždesį – labai garsų ir intensyvų“, - savo prisiminimais dalinosi Gerhardas.

Jis sakė, kad buvo auklėtas katalikiškai ir svarstė, ar tai galėjo turėti įtakos jo patirčiai.

„Bet kuriuo atveju – aš mačiau velnią. Ten buvo karšta. Jis turėjo ragus – būtent taip, kaip žmonės paprastai įsivaizduoja velnią.

Po kurio laiko supratau, kad vyksta sielų atranka.

Kai kurios sielos buvo įmetamos į piltuvą ir sutraiškomos po liūtų nagais. Tai sukeldavo baisų girgždesį.

Visa situacija buvo siaubinga – aš buvau mirtinai išsigandęs.

Jaučiausi tarsi būčiau pačiame įvykių centre. Sėdėjau šalia velnio ir viską mačiau. Bet aš nebijojau dėl savęs – bijojau dėl žmonių, kurie buvo traiškomi.

Žinau, kad kai kurie sako, jog tai galėjo būti kliedesiai ar abstinencijos simptomai, bet aš žinau, kad buvau ten ir būtent taip viskas vyko“, - tikino vyras.

Kai jis pabudo iš komos, jo požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė.

„Man tapo aišku, kad Dievas man suteikė gyvybę. Aš nesu praktikuojantis katalikas, bet tikiu Dievu.

Tuomet supratau, kad Dievas man davė gyvenimą ir aš neturiu teisės jo atimti. Nes jei tai padarysiu, atsidursiu būtent ten, kur nenoriu – ne su savo dukra, o pragare“, - prisipažino jis.

Gerhardas mano, jog patirtis pragare truko penkias ar šešias dienas – visą laiką, kol jis buvo komoje.

Dabar jis sako gyvenantis optimistiškiau ir į viską žiūrintis taip, kad „stiklinė yra pusiau pilna“. O kai Dievas nuspręs, kad atėjo laikas išeiti – taip ir nutiks.