Per vieną ilgąją pertrauką kalbėjomės su Putinų gimnazijoje besimokančiais ukrainiečiais, kurie Alytuje apsigyveno prasidėjus karui Ukrainoje. Putinų gimnazijoje iš viso mokosi 23 ukrainiečiai: 19 – I–II klasėse, 4 – III–IV klasėse, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Su istorijos mokytojo Alberto Sereikos pagalba pokalbio pakvietėme keturis savanorius. Seserys Daria (III b kl.) ir Anastasiia (IV c kl.) Kyrychuk kilusios iš Pietų Ukrainos, Chersono miesto. Daria mėgsta žaisti tinklinį, bendrauti bei eiti pasivaikščioti su draugais. Anastasiia – bendrauti ir leisti laisvą laiką su pažįstamais.
Anton Svyrshch (II e kl.) kilęs iš Rytų Ukrainos, Charkivo miesto. Laisvalaikiu vaikinui patinka sportuoti. Dmytro Kiramov (II e kl.) kilęs iš Vakarų Ukrainos, Burštyno miesto. Gimnazistas domisi mechanikos sritimi.
Drąsina nesibaiminti lietuvių kalbos: į užsieniečius žiūrėkime atlaidžiau ir padėkime integruotis
Kodėl pasirinkote vykti į Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, į kitas kaimynines šalis?
Daria: Mes Lietuvoje turime draugų, kurie taip pat yra atvykę iš Ukrainos, ir jie mus priėmė.
Susiję straipsniai
Anastasiia: Pačioje pradžioje atvykome jų aplankyti, galų gale pasilikome su visa mūsų gimine.
Anton: Mano mamos pusbrolis yra lietuvis, gyvenantis Lietuvoje nuo pat gimimo. Jis mūsų šeimą priėmė, įtikindamas, kad čia bus saugiau negu Ukrainoje.
Dmytro: Mamos brolis turi draugą Lietuvoje, jis rekomendavo, sakydamas, kad mūsų šeima gali atvažiuoti čia gyventi.
Ar gyvendami jaučiate kokių trūkumų ar patiriate iššūkių, su kuriais tenka susidurti?
Daria: Labai daug kas kreipiasi į mus su panašiais klausimais. Viskas gerai, žmonės noriai mus priima bei suteikia pagalbą.
Anastasiia: Taip, viskas gerai, tik su klasiokais kartais iškyla sunkumų rasti bendrą kalbą.
Anton: Viskas tinka, kaip yra dabar, jokių trūkumų.
Dmytro: Kol kas nieko blogo, trūkumų nepastebiu.
Su gimnazistais kalbėjomės lietuviškai. Buvo smagu, sakyčiau, net nudžiugino, matyti jų norą bei ryžtą kalbėti išvis gramatiškai skirtinga kalba.
Kaip jums sekėsi, kai pradėjote mokytis lietuvių kalbos?
Daria: Buvo sudėtinga, susikalbėjimo pagrindai jau yra, tačiau sunkumų vis dar atsiranda.
Anastasiia: Aš taip pat dar ne visai moku lietuvių kalbą.
Anton: Sunku, nes kitokia kalba. Pirmaisiais metais, kai atvykau, nenorėjau čia būti, nenorėjau mokytis kalbos ir nekalbėjau su pačiais lietuviais. Tačiau, kai pradėjo patikti aplinka, pabandžiau kalbėtis su klasiokais, draugais, ir kažkaip geriau pasidarė.
Dmytro: Pritariu, sunkumų tikrai buvo.
Dažnai sakoma, kad reikia gyventi dabartyje. Tačiau esame priversti mąstyti apie ateitį, mūsų gyvenimą, kaip galėtų ar turėtų būti.
Ką esate numatę veikti, kai baigsite gimnaziją, kokie ateities planai ar svajonės?
Daria: Noriu išlaikyti abitūros egzaminus čia, Lietuvoje, ir Ukrainoje, nes dar tiksliai nežinau, kur mokysiuosi.
Anastasiia: Aš dar mąstau, nesu numačiusi, ar studijuosiu Lietuvoje (galbūt Kaune) ar Ukrainoje.
Anton: Taip pat noriu išlaikyti egzaminus, konkrečių planų ateičiai dar neturiu.
Dmytro: Baigęs dešimt klasių noriu mokytis Profesinio rengimo centre. Ateityje norėčiau dirbti mechaniku arba bent mechanikos srityje.
Ką norėtumėte pasakyti kitiems?
Daria: Nebijoti, būti drąsiems ir rekomenduočiau gyventi Lietuvoje, nes čia labai geri žmonės.
Anton: Sutinku, perduočiau tą pačią žinutę.
Dmytro: Mėgaukis gyvenimu ir gink savo šeimą bei namus.
Anastasiia: Būti draugiškiems ir priimti kitus atvykstančius žmones.
Kalbėjosi Gabija Švetkauskaitė
Alytaus jaunimo centras, Jaunųjų žurnalistų kursai